Leonardas Pobedonoscevas: „Balis mūsų sielos sodyba išlieka ir toliau“

Gal iš lėktuvo buvote nuvežtas tiesiai į filmavimo aikštelę: jūsų veidas jau šmėžuoja populiariajame seriale „Rezidentai“?

Ten viskas praėjo, kaip sakoma, lengvai ir saldžiai. „Rezidentuose“ teko epizodinis vaidmuo – būti... savimi. Buvau įtrauktas į serialo siužetą, ir veikiau, kaip išeina, dar privaidinau visko. Šiaip esu ramesnis, nei mane ten mato žiūrovai.

Kokių dar kūrybinių planų šiai vasarai turite?

Su Anželikos Cholinos šokio teatru išvykstu į Kiniją – ten rodysime Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“. Tik ką parskridau, ir vėl Azija traukia... Šis spektaklis – labai įdomi patirtis, jame pasirodžiau tik kartą – pernai per Kalėdas.

Prieš kelias dienas vaidinau bičiulio Ramūno Cicėno režisuotoje komedijoje „Amnezija už 400 000 eurų“. Scenoje man labai gera. Tokie dalykai pakrauna ir labai gundo.

Iš Azijos grįžote pasiilgęs darbo?

Ne tas žodis! Labai labai! Vasarą numatytas komedijos „Tarp mūsų, berniukų“ tęsinio filmavimas. Ir pernai su latviais pradėto didelio projekto darbai vėl turėtų vykti. Daug visokios veiklos. Vasarą jau dabar su virpuliu priimu.

Balyje man atsirado aiškus greitai tirpstančio laiko suvokimas. Norisi daug dalykų nuveikti, išgyventi. Pietryčių Azijoje vasara yra amžina, o čia tik tris mėnesius trunka. Supranti, kad tai yra labai mažai. Todėl norisi džiaugtis kiekviena akimirka ir diena.

Tikriausiai ne man vienai neaišku – jūs dabar daugiau Balyje ar Lietuvoje gyvenate?

Matyt, visų Vilniuje sutiktų pažįstamų reakcija būna tokia pati: „O, tu čia? Kiek pabūsi?..“ Tai priimu su šypsena: Figaro čia, Figaro ten... Žmogus vaiduoklis... Esu lyg koks déjà vu.

Man toks gyvenimas patinka. Nepavargstu skraidyti, gyventi tai ilgiau ten, tai čia. Įvairovė labai naudinga ir man, ir mano karjerai, šeimai. Taip gyvendamas jaučiu pusiausvyrą.

Pastarasis dviejų mėnesių buvimas Balyje buvo visai kitoks nei anksčiau: ten buvo Naujųjų metų laikotarpis, kai aplink daug visokių ceremonijų, švenčių. Teko ir kelias grupes iš Lietuvos lydėti. Patyriau labai stiprių, gilių išgyvenimų. Kažkoks švytintis grįžau ir tuo jausmu dalijuosi.

Taip pat kaip jūs – šiek tiek ten, šiek tiek – čia gyvena ir jūsų dukra?

Kai Emilija pernai birželį grįžo, tai ir liko Lietuvoje: čia lanko mokyklą, kuri ir jai, ir mums labai patinka. O mes su žmona keičiamės: tai aš čia būnu, tai ji. Prieš kelias dienas į Lietuvą grįžo ir Ieva. Iki rugsėjo pabaigos pabūsime visi kartu.

Mes kiek laukiniai: reikia pasikrauti energijos ir man, ir Ievai. Todėl Balis mūsų sielos sodyba išlieka ir toliau. Atradome tašką, kur galime įsižeminti, nusinulinti, įsikrauti. Nežinau, kiek mes taip gyvensime, tačiau važiuoti ten mėnesiui mums atrodo neverta. Būtų gera Balyje nusėsti ilgesniam laikui, bet negalime – skraidome, blaškomės tarp Rytų ir Vakarų.

Ten jus laiko ir versliukas – prieš porą metų įkurta kelionių agentūra „Balinėtojai“?

Versliukas – skamba išdidžiai. Tai greičiau mūsų hobis, o pagrindiniai darbai yra čia, Lietuvoje.

Kadangi su „Balinėtojais“ jau padaryta nemažai, traukinys nesustojo. Privalome vis užsukti į Balį, nes norime plėstis, kisti, atrasti ką nors nauja. Ten tikrai yra ką veikti – naujų dalykų užtektų visam gyvenimui. Mudu su Ieva šioje veikloje ne vieni. Mums padeda faina mergaitė Goda ir milžiniškas baliečių būrys: vietiniai vairuotojai, gidai, žmonės, kurie rūpinasi svečių apgyvendinimu.

Lietuviams gidu po salą kartais būnate ir pats?

Gidai yra vietiniai žmonės. Tai jų duona, bet gidu jau galėčiau būti ir aš, nes žinau ne mažiau negu jie. Kartais labai gera su baliečiu gidu vienam per kitą pasakoti pas mus atvykusiems svečiams apie salą. Arba jiems porinu iš savo, lietuvio, pozicijos. Aš – lydintis asmuo, atsakingas, kad viskas praeitų sėkmingai nuo A iki Z.

Man ši veikla – pertrauka, atokvėpis nuo aktorystės – kad galėčiau grįžti į Lietuvą tarsi su nauju kailiu. Tai darant galutinai išryškėja mano misija – tarnauti žmonėms. Darydamas gerus dalykus pasikraunu energijos.

Galėtumėte gyventi vien tuo – atsisakyti aktorystės?

Ne, jokiu būdu. Neprovokuokite! Lydėti žmones po Balį – tarsi sudėtinė mano profesijos dalis. Pažinti žmones, prie jų prisitaikyti, kalbėti jų kalba, vesti paskui save arba pasiekti, kad jie paskui tave eitų besąlygiškai ir vieningai, – irgi menas. Aš to mokausi ir man neblogai sekasi. Su žmonėmis keliaujant, bendraujant, dalijantis įspūdžiais savijauta – fantastiška. Būnu tarsi pakylėtas nuo žemės.

Tai, kad esate žinomas, toje veikloje padeda?

Man nereikia prisistatinėti: visi pažįsta kaip fainą, straksintį, humoro nestokojantį bachūriuką. Tose kelionėse būnu labai nuoširdus, gal net per daug. Su malonumu dalijuosi savo patirtimis, kurios yra vertingos ir naudingos ne tik man.

Ar turite bilietą atgal į Balį?

Teoriškai – taip. Lietuvoje žadu praleisti vasarą ir rudenį, o toliau – kaip Dievas duos.