Lietuva atsisveikino su žurnalistikos legenda Laimonu Tapinu: „Jis buvo išskirtinis ir toks vienintelis“

Laimonas Tapinas mirė gegužės 28-osios vakarą, likus kiek daugiau nei savaitei iki 78-ojo gimtadienio.

Norintieji atsisveikinti su lietuviškos žurnalistikos legenda trečiadienį iki 16 valandos vyko į Šv. Jonų bažnyčią Vilniaus universiteto kieme. Būtent čia buvo pašarvota urna su L.Tapino palaikais.

Atvykstančiųjų artimieji prašė atsinešti baltą gėlės žiedą.

„Mes su mama nuoširdžiai dėkojame visiems už užuojautas, atsiprašome, kad ne visiems atsakėme asmeniškai“, – socialiniame tinkle dar prieš kelias dienas rašė  Laimono Tapino sūnus Andrius Tapinas.

Trečiadienį į Šv. Jonų bažnyčią pagerbti L.Tapino atminimo atvyko prezidentas Valdas Adamkus, premjerė Ingrida Šimonytė, verslininkas, TV laidų kūrėjas ir vedėjas Arūnas Valinskas, parlamentaras Antanas Vinkus, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis.

Laimonas Tapinas amžino poilsio atgulė Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Fotogalerija:

L.Tapinas visuomet išliks jį pažinusių ar bent jau su jo talentu susipažinusių žmonių prisiminimuose. Režisierius Oskaras Koršunovas socialiniuose tinkluose pasidalijo prisiminimais iš pirmojo susitikimo su Lietuvos žurnalistikos tėvu.

„Pirmą kartą Laimoną Tapiną pamačiau, kai jis užėjo į klasę. Mokiausi pas Violetą Tapinienę. Ji buvo ne tik nuostabi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dramos būrelio, nulėmusio mano likimą, vadovė, bet ir nuostabi moteris. Kitokia. Tarsi gyventų ne Sovietų sąjungoje, o būtų trumpam atvažiavusi pamokytojauti iš Paryžiaus.

Bet kai į klasę įėjo Laimonas (matyt, buvo paskutinė pamoka ir jis tiesiog užėjo palaukti Violetos), mes, mokiniai, netekome žado. Man atrodo, aš tada buvau kokioje ketvirtoje klasėje ir kaip gyvas tokių žmonių dar nebuvau matęs. Aukštas, visiškai nebūdinga šukuosena, madingu ploščiumi, šviesiais džinsais ir baltais kedais! Sovietiško jame nebuvo nė gramo – net odos spalva buvo kitokia. Čia tas pats, jei dabar į kokią gimnaziją užsuktų ateivis neoniniu kostiumu. Laimonas atsisėdo paskutiniame suole. Atsisėdo taip, kaip tais laikais niekas nesėdėjo – visiškai laisvai, atsilošęs ir užsimetęs koją ant kojos siūbavo ją į kokį tik savy girdimą ritmą.

Vėliau skaičiau jo puikias biografines knygas. Ypač man buvo įdomu skaityti apie Vytautą Žalakevičių, nes turėjau garbės jį pažinti. Daugiau – mes buvome draugai ir jis man daug apie save pasakojo. Bet visgi didžiausią įspūdį ir antspaudą man, dar jaunuoliui, paliko Laimono Tapino „Iliuzijų mugė“ – knyga apie Paryžių ir jo aukso laikų bohemą. Tais sovietiniais laikais tai buvo tikras laisvės gurkšnis. Laimonas Tapinas man asocijuojasi su laisve. Gal todėl Andriaus TV vadinasi Laisvės TV. Tikiu, kad Laimonas bus laisvas ir ten“, – rašė O.Koršunovas.

Su lietuviškos žurnalistikos legenda atsisveikino ir jo buvęs studentas, žurnalistas, maisto tinklaraštininkas Vytaras Radzevičius. Jis prisiminė, kad L.Tapinas, net būdamas dėstytoju, su savo studentais bendravo kaip su lygiais sau. „Sveiki, kolegos“, – kreipdavosi jis.

V.Radzevičiaus prisiminimas:

– Ar jūs mokėte žudyti?

– Buvau seržantas ir toks buvo mano darbas.

– O jūs nužudėte žmogų?

– Ne. Man pasisekė. Nereikėjo.

– O jeigų reiktų?

– Jeigu man reiktų išgyventi... Aš nežinau, kaip pasielgčiau...

Šiuos klausimus per stojamąjį man uždavė Laimonas Tapinas. Po to atėjo į pirmą paskaitą ir pasisveikino:

– Sveiki, kolegos.

Kolegos... Jis buvo mažiausiai dukart vyresnis. O bendravo kaip lygus su lygiais. Tai pribloškė ir buvo viena geriausių gyvenimo paskaitų net jai neprasidėjus.

Ilsėkis ramybėje, Mokytojau.

Viešu laišku, skirtu mylimam sutuoktiniui Laimonui Tapinui, pasidalijo ir jo žmona Violeta Tapinienė.

„Galvoju apie tą prisijaukintą(?!) unikalų reiškinį – Mirtis. Kuris vieną akimirką paverčia ilgais mėnesiais ir metais... Kai vaikščioju iš kambario į kambarį, į kurių langus daužosi mano gyvenimo baisiausia gegužė...

Nes kambariuose trūksta vieno iš brangiausių. Ir kai jokie paguodos žodžiai nebeveikia, kai niekas (netgi Nyčės frazė) manęs jau nepadaro stipresnės. Tik atima jėgas. Ir čia nėra jau čia... O ten nėra jau ten... Nes ketvirtadienio ankstyvą rytą Tu, Laimi, užsimerkei. Ir aš žinau kodėl. Kad užgesintum ilgesį. Akys neglostė mano balso. O mano balsas negalėjo glostyti Tavo akių. Tik staugė lėkdama Kalvarijų gatve Greitoji. Šiandien jau viskas tampa déjà rêvé.

Iš šito déjà rêvé ištrauksiu tiktai nuotrupas, nuotrupas iš pokalbių tiek su manim, tiek su kitais“, – rašė V.Tapinienė.

Žurnalistas, kino kritikas, publicistas, visuomenės veikėjas Laimonas Tapinas mirė gegužės 28-osios vakarą, likus mažiau nei savaitei iki 78-ojo gimtadienio.

Laimonas Tapinas dėl sveikatos problemų pastaraisiais metais beveik nebuvo matomas viešumoje. Žurnalistas yra susidūręs su sudėtingomis ligomis – 1998 patyrė labai sunkų insultą, o prieš daugiau nei dešimtmetį – infarktą.

Ligas L.Tapinas yra įvardijęs kaip paskatą praregėti ir įvertinti tikrąsias gyvenimo vertybes. „Nepakeičiamų pilnos kapinės“, – kartą yra sakęs jis.

Vis dėlto L.Tapino tikriausiai nepakeis niekas. Jis ne kartą buvo įvardintas Lietuvos žurnalistikos metru, prisidėjusiu prie šiandieninės žiniasklaidos Lietuvoje savo darbu ir visuomenine veikla. Daugeliui žurnalistų jis buvo pirmas mokytojas, patarėjas, iš jo darbų ir šiandien semiasi žinių daugelis medijos atstovų.

„Laimonas Tapinas buvo išskirtinis, toks vienintelis ir absoliučiai visų gerbiamiausias ir mėgstamiausias dėstytojas žurnalistikos institute“, – dar 2016 metais apie gerbiamą žurnalistą savo feisbuko paskyroje rašė kulinarinių knygų autorė, žurnalistė Beata Nicholson.

L.Tapino nuopelnus visuomenei ir žurnalistikai žymi ne tik šilti kolegų žodžiai, bet ir ne vienas svarbus įvertinimas. Žurnalistas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, Vytauto Gedgaudo ir Juozo Tumo-Vaižganto premijomis.

2014 metais L.Tapinas tapo pirmuoju žurnalistikos atstovu, kuriam buvo įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas. Tąkart garbus žurnalistas ir knygų autorius sulaukė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklo „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas žurnalistui skirtas „už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, asmeninę poziciją ir atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką“.