Rašytoja Irena BUIVYDAITĖ-KUPČINSKIENĖ taip tikrai neprisistato. Nors jos kūrybos skaičiai įspūdingi: per tris dešimtis metų parašyta ir išleista septyniolika romanų, jų parduota arti 70 tūkstančių egzempliorių. Asociacijos LATGA duomenimis, populiariausių 2023 metų bibliotekose skaitomų autorių ir knygų dešimtuko Lietuvos grožinės literatūros sąrašo viršūnėje tradiciškai laikosi rašytoja Irena Buivydaitė ir jos melodramos.
Naujausias žurnalo „Legendos“ numeris:
https://zmones.15min.lt/zurnalas/legendos/71
Niekas nėra pasišaipęs: ką septyniasdešimties metų moteris išmano apie meilę, kad rašytų romanus?
Matote, herojės sensta kartu su manimi (juokiasi). Tegu ne pagrindinės, bet yra knygose ir mano amžiaus mamų, močiučių... Galų gale juk pati buvau jauna, mylėjau ir mane mylėjo, turiu ir vaikų bei anūkų – nesu nutolusi nuo gyvenimo aktualijų. Be to, mano romanai jau seniai nebevadinami „meilės romanais“, tai – šeimos dramos, melodramos. Meilės romanai (angl. romance) – visai kitas žanras su daug atviros erotikos scenų. Kai 1995-aisiais „Alma littera“ pradėjo seriją „Lietuvių meilės romanas“, mano kūrybą priskyrė šiam žanrui, nes kito tiesiog nebuvo.
Nors net pirmoji mano knyga „Šimtas baltų mersedesų“ – tai drama, nagrinėjanti skaudžią šeimos skyrybų istoriją: mergaitė skaičiuoja mersedesus, trokšdama, kad išsipildytų jos noras – tėvai susitaikytų. O tėvai stengiasi išsiaiškinti, kas atsitiko, kad meilė praėjo, ką jie darė ne taip. Maždaug nuo 2000-ųjų leidykloje šios serijos neliko. O man iki šiol svarbiausi yra bendražmogiški santykiai ir jie vyksta ne tik tarp įsimylėjėlių, bet ir tarp tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų, draugų ir kaimynų. Taip, meilė – labai svarbi, nes ji – viso mūsų gyvenimo variklis, bet mano knygose tikrai rasite daugiau negu paprastas meilės istorijas.
Kada pradėjote kurti?
Istorijos visą laiką sukosi galvoje, tik neketinau nieko užrašinėti. Tačiau sykį susiginčijau su giminėmis, kad ir aš galiu parašyti knygą. Jie pradėjo juoktis. „Aš jums įrodysiu“, – užsispyriau. Paėmiau vieną iš siužetų, kurie galvoje knibždėjo lyg kokie serialai, ir užrašiau į sąsiuvinį. Nuvežiau giminėms, jie pradėjo skaityti, per rankas vieni kitiems leisti ir pripažino: „Rašyk dar!“ Paėmiau dar vieną siužetą ir dar vieną... Tų sąsiuvinių, kai dar jokios knygos nežadėjau leisti, prisirinko nemažai. Tuo tarpu mano teta, mamos sesuo, prisidengusi Elenos de Strozzi slapyvardžiu, išleido savo pirmąją knygą. Niekas giminėje nežinojo, kad ji rašo, nes visą gyvenimą dirbo inžiniere. Teta man tapo įkvėpėja: nusprendžiau, kad ir aš turiu ką nors daryti su savo sąsiuviniais.
Tais laikais leidyklos ėmė leisti užsienio meilės romanus. Vis paskaitydavau juos ir galvodavau: „Kuo mano siužetai prastesni už šituos užsienietiškus?“ Kaip tik „Alma littera“ nusprendė pradėti seriją „Lietuvių meilės romanas“ – tetos knyga joje buvo pirmoji. 1995-aisiais vieną iš savo sąsiuvinukų ryžausi nuvežti į leidyklą. Man buvo keturiasdešimt. Pati sakydavau, kad jaučiuosi kone Žemaitė (juokiasi).