Šiandien nėra vieno atsakymo, kodėl 1948-aisiais pastatyta Boriso Dauguviečio „ŽALDOKYNĖ“ išgyveno 62 teatro sezonus. Kodėl lietuvišką klasiką stačiusiai Kazimierai Kymantaitei taip prilipo ši komedija? Režisierė spektaklį įkrovė tokios energijos, kad jos pakako daugiau nei pusšimtį metų vaidinusiems kelių kartų aktoriams.
Tuometinis LSSR valstybinis (dabar – Lietuvos nacionalinis) dramos teatras veikė seniausiame Vilniaus teatre – Basanavičiaus g. 13. Iki premjeros Kymantaitei teko ištverti net keturiolika spektaklio peržiūrų, teatro funkcionieriai kabinėjosi dėl įvairiausių smulkmenų. Paskutinėje peržiūroje dalyvavo ir partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Į ją Kymantaitė atėjo išsidabinusi, su balta skraiste ant galvos ir išdidžiai nužingsniavo tiesiai į ložę. Atsisėdo šalia Sniečkaus ir vienu mostu nusitraukė skraistę, kuri, pasirodo, dengė plikai nuskustą galvą. Režisierė su žemaitišku humoru Sniečkui paaiškino, kad bus pigiau išlaikyti ją kalėjime – plaukai jau nuskusti!