Lilija Larionova: geri batai gali išgelbėti, o blogi – sugadinti įvaizdį

Lilija Larionova  / Luko Griciaus nuotr.
Lilija Larionova / Luko Griciaus nuotr.
Šaltinis: Projekto partnerio remiamas turinys
A
A

Jau 15 metų drabužius kurianti Lilija Larionova atvirauja, kad vaikystėje būti dizainere tikrai nesvajojo. Tai susiklostė natūraliai. Paklausta, kur ieško įkvėpimo, pašnekovė atsako paprastai – jis slypi mažuose kasdieniuose dalykuose.

Dirbtinai pritempinėti kūrinius prie kokių nors kolekcijų ar pavadinimų,

L.Larionovos teigimu, – ne jai. Vienu svarbiausių įvaizdžių akcentu L.Larionova įvardijo batus. Teisingai parinkti jie gali išgelbėti, o prastai pritaikyti – sugadinti įvaizdį.

Visų pirma, papasakokite apie save – kada pasukote dizaino, drabužių kūrybos keliu. Kaip supratote, kad tai – jūsų kelias?

–Baigiau Vilniaus dailės akademiją, o dabar dizaino srityje dirbu jau 15 metų. Noriu patikinti, kad niekada nesiuvau suknelių lėlėms. Tas supratimas aplankė jau palyginti vėlai, gal tik besimokant paskutinėse mokyklos klasėse. Tada žinojau, kad noriu studijuoti VDA, tačiau net nebuvau apsisprendusi, ar tai turėtų būti grafika, ar drabužių dizainas.

Tiesiog taip susiklostė, kad pasukau pastarojo link. Į drabužių dizainą aš žiūriu lygiai taip kaip, sakykime, bet kokios kitos srities dizaineris žiūri į jo kuriamą objektą: stalą, kėdę ar kokį kitą daiktą. Tiesa, po studijų turėjau kelių metų pertrauką ir dirbau su kultūriniais bei reklaminiais projektais, bet po kiek laiko dėl susiklosčiusių tam tikrų aplinkybių grįžau prie drabužių dizaino.

–Daugelis kūrėjų akcentuoja mūzos ir įkvėpimo būtinybę, kiti labiau darbo teorijos šalininkai. Kai daug dirbi, kažką ir padarai. Kaip jūsų atveju?

–Mano atveju galbūt svarbus kiek vienas, tiek kitas aspektas. Mūza yra gerai, bet jei sėdėsi ir lauksi jos, ji gali ir neateiti. Man svarbu pradėti. Net ir nieko itin svarbaus neveikiant, duoti smegenims užduotį, pavyzdžiui, kad ir tiesiog prisiversti ką nors papaišyti. Labai dažnai pirminės mintys ar modeliai keliauja į šiukšlyną, bet tik pabandęs gali atrasti tai, ko ieškai.

Mūza mano galva yra tik mistinė būtybė su arfa ar lempute virš galvos. Idėjos atsiranda ką nors veikiant, smegenys ir yra ta mūza, kuri generuoja galutinį rezultatą.


–Kas būtent skatina vienų ar kitų kolekcijų atsiradimą? Kelionės, perskaitytos knygos, sapnai? Iš kur semiatės patirties, idėjų?

–Būna labai įvairiai, mano kūryboje labai daug reiškia muzika. Mane įkvėpti gali ir bet koks kasdienis dalykas, aš niekada nepritempinėju savo darbų prie kokio nors konkretaus pavadinimo. Kartais tai natūraliai ateina, o kartais išlieka tik jausmas ar kokia nors užuomina į, sakykime, kokį pamatytą filmą ar vaizdini.

Kelionės labai padeda atsipalaiduoti ir išvalyti galvą. Laba gerai išvažiuoti prieš kokius nors darbus. Keliones mėgstu be galo.

–Drabužių ir batų kūrimas, modeliavimas? Ar tai panašūs, ar visiškai skirtingi procesai?

–Dizaineris gali pats kurti ir batus, ir rankines savo kolekcijoms, bet. mano galva, tai reikalauja tam tikrų techninių įgūdžių bei žinių, ypač jei kalba eina apie avalynę. Šiuo atveju neužtenka tik gražaus dizaino. Batas turi būti patogus dėvėti, pritaikytas ir atidirbtas kurpalis. Ne veltui tam amatui yra mokomasi atskirai.

Ar galima sakyti, kad batai – svarbiausias viso modelio, kūrinio akcentas? Ar madoje galioje ta pati taisyklė – kad žiūrima pradžiai į batus?

–Avalynė yra labai svarbi įvaizdžio detalė, kartai net ir pagrindinė. Geri batai gali išgelbėti, o blogi atvirkščiai – sugadinti įvaizdį. Bendrame kontekste svarbios yra visos detalės, bet batai – vienas pagrindinių akcentų.

–Kokio stiliaus batus pati labiausiai mėgstate kurti? Aukštakulniai, laisvalaikio, kokios medžiagos?

–Aš bandžiau vienai kolekcijai kurti batus. Gerai įsivaizdavau, kaip jie turi atrodyti. Nupiešiau eskizą, užsakiau pavyzdį vienoje Lietuvos įmonėje ir labai nusivyliau tuo, ką pamačiau. Tai neturėjo nieko bendro su mano dizainu. Atlikimas buvo labai prastas ir nekokybiškas. Tokia mano patirtis.

Taigi dėl medžiagų stokos, furnitūros, dizaino ir galiausiai kainų atsisakiau idėjos kurti avalynę Lietuvoje. Nors nežinau, gal dabar jau ir atsirado gerų meistrų. Kol kas puikiai sekasi stilizuoti kolekcijas iš šalyje jau esamu parduotuvių asortimento. Kiekvienas turi daryti savo darbą. Galbūt ateityje norėsiu gaminti aksesuarus, bet veikiausiai – ne Lietuvoje.

–O kam teikiate prioritetą kasdieniame gyvenime? Kiek batų porų galima rasti jūsų spintoje? Ar vyrauja plati spalvų gama ar tik kelios? Galbūt yra kokio nors stiliaus, išvaizdos batai, kurių taip ir neteko nusipirkt, avėti, bet norėtumėt?

–Nesu spalvotų ar „linksmų“ batų gerbėja. Patys linksmiausi turbūt iš spalvoto japonų dizainerio susiūti sportbačiai. Mėgstu vyriško tipo batus. Šiuo metu dėviu storo ir stabilaus kulno batus. Aišku, kai yra proga, užsidedu ir aukštakulnius,jie priverčia išsitiesti ir pasitempti. Avalynės turiu daug (šypsosi). Dažniausiai ją perku Italijoje. Ten labai geras kainos ir kokybės santykis.


–Ar jūsų kūrybiniame pasaulyje egzistuoja autoritetai? Kokių dizainerių kūryba jums labiausiai imponuoja?

–Man absoliučiai visi dizaineriai yra autoritetai (nusijuokia), ką jie bedarytų, nes tai yra palyginti sunkus darbas. O jei rimčiau, visuomet buvau ir esu minimalistinio bei japoniško stiliaus gerbėja. Nevardinsiu vardų, nes šiuo metu yra daug labai gabių, bet mažai kam žinomų dizainerių. Niekada neturėjau kokio nors vieno favorito. Esu įsitikinusi, kad dizaineris turi nešti savo žinutę, o ne kopijuoti kurį nors jau esamą braižą. Nežiūriu nuotraukų iš pristatymų ar tendencijų. Esu įsitikinusi, kad jei jau tai įtraukė į tendencija, tai – geriausiu atveju yra „šiandien diena“, dizaineris turi galvoti apie rytojų.