Lina Ever: „Dešimt nesėkmingos tinklaraštininkės patarimų“

Prieš dvi dienas buvo tarptautinė tinklaraštininkų diena. Niekas manęs su ja taip ir nepasveikino. Kaip turbūt nepasveikino ir tūkstančio kitų Lietuvos „blogerių“.

Visada savo profesine švente laikiau Spaudos dieną – tada iš karto su kolegomis pridavę straipsnius „į numerį“, leisdavomės į kavinę ir keldavome tostus vienas už kitą.

Rašant tinklaraštį viskas šiek tiek kitaip. Iš esmės, tai yra vienišiaus užsiėmimas, tad ir švęsti nelabai yra su kuo. Kai gyveni Lietuvoje, gali tikėtis, kad tave pakvies į konferenciją, į blogerių suvažiavimą ar bent į kalėdinį vakarėlį.

Kai esi sėkmingas tinklaraštininkas, galbūt šios dienos proga, kaip per kokias Kalėdas, nuo verslo partnerių gauni gurmaniško maisto, kosmetikos rinkinį, ar bent kokią knygą.

Kas mūsų visuomenėje yra laikomas tuo sėkmingu tinklaraštininku? Taip, jūs teisūs. Sėkmingas yra ne tas, kuris gražiai rašo, turi ką pasakyti ar parodyti, ne tas, kurio mintys keičia pasaulį ar bent jau pradeda visuomenę gydančias diskusijas, bet tas, kuris moka tai parduoti.

Dažnai tai būna du skirtingi dalykai – tie, kas moka kurti turinį, nemoka parsiduoti, o tie, kas moka pardavinėti, neturi kada kurti produkto. Išties sėkmingi žmonės samdo kitus, kad jiems tą turinį sukurtų.

Sėkmingo šiuolaikinio tinklaraštininko įvaizdis – tai trečią puodelį kavos madingoje kavinėje užsisakantis barzdotas jaunuolis, įsmeigęs mąslų žvilgsnį pro langą ir brangiame kompiuteryje rimtu veidu rašantis mažai reikšmingus patarimus.

O paskui linksmu veidu skaičiuojantis, kiek uždirbo „laikų“ ir eurų. Arba mama, rašanti patarimus, kol kūdikis žinda krūtį. Sėkmingi tinklaraštininkai reklamuoja laikrodžius ir batus, restoranus ir viešbučius, patogias kėdes lėktuvuose ir neregėtus kraštus. Arba bent jau naujo vaikiško vežimėlio modelį.

Jie skraido į festivalius ir konferencijas, fotografuojasi prie palmių su gražiais drabužiais ir visaip kitaip demonstruoja savo sėkmingą gyvenimą. Jų pusryčių kava su idealia pieno puta, pietauja jie su žinomais draugais, keliauja bent kartą per mėnesį, jų figūros tobulos, nes jie sportuoja su treneriais, jų plaukai puikūs, nes naudoja plaukų kaukes, jie gauna pigius skrydžius, nemokamus bilietus į koncertus ir naujus bėgimo batelius. Net knygas jie skaito ne sujauktoje lovoje, bet įvairiose romantiškose vietose.

Aš nesu sėkminga “blogerė”, nors tuo mažiau ar daugiau užsiimu šešerius metus, nors mano įrašus kartais per dieną perskaito ir keli tūkstančiai žmonių ar perpublikuoja informaciniai interneto portalai ir nors mano nuomonė kartais iššaukia diskusijas visuomenėje.

Niekas manęs nekviečia į konferencijas, niekas nesiunčia dovanų ir iki šiol nesu uždirbusi nei lito, nei euro iš savo tinklaraščių. Negaunu net jokių pasiūlymų bendradarbiauti už mainus.

Viskas, ko sulaukiu, tai kai kurių žiniasklaidos priemonių pasiūlymų spausdinti mano įrašus už dyką. Arba įsiutusių komentatorių laiškų, kurie klausia kaip aš drįstu galvoti tai, ką galvoju.

Žmogus aš irgi paprastas – nevalgau Michelin žvaigždute pažymėtuose restoranuose, nedėviu vardinių suknelių, o vietoj brangios rankinės trečius metus tąsau tą pačią kuprinę.

Lūpas dažau kelis kartus per mėnesį, nagus lakuoju dar rečiau. Neinu į vakarėlius, manęs nefotografuoja žurnalas „Žmonės“, nedalinu receptų, nei kaip kepti duoną ar sausainius, nei kaip tapti kitokiam, negu esi.

Rašau tik tai, ką noriu pasakyti, o ne tai, ką žmonės nori iš manęs išgirsti. Dažnai nebesuprantu, ko tie skaitytojai nori, tad nustojau visai kreipti į juos dėmesį.

Parašau, kas Lietuvoj ne taip – daugelis šoka ginčytis, kad nė velnio aš nesuprantu. Parašau, kas Berlyne taip, daug kas sako – tai ir varyk tenai. Net nepažiūrėję, kad būtent tenai aš ir sėdžiu. Būtent iš to kampo ir stebiu pasaulį.

Kartais pagalvoju, jog rašau tiems keliems procentams skaitytojų, kurie gali priimti tekstus be jokių išankstinių nuostatų ir politinių poteksčių. Kurie į mano nuomonę tinklaraštyje žiūri kaip į žaidimą, sakantį, kad iš mano žodžių nereikia nieko išmokti, nieko įsidėmėti, galima jos netgi nepriimti, bet pageidautina, kad nešoktumėte į akis, o tyliai nusišypsotumėte.

Juk nuomonių būna įvairių. Ir jei jums kyla noras pareikšti savąją, nesiginčykite, o susikurkite savo tinklaraštį ir auginkite savo gerbėjų būrį. Galite netgi būti sėkmingesni už mane. Galite netgi šiek tiek iš to uždirbti.

Kartais galvoju, jei nerašyčiau straipsnių ir knygų, turbūt būčiau aktyvesnė tinklaraštininkė, turėčiau laiko kokiam rinkodaros planui sumesti ar net laiškui potencialiems rėmėjams parašyti.

Dabar laiką ir geras istorijas taupau romanams, kaip ir kai kurias metaforas ar pastebėjimus. Nes tai laikau savo darbu, o tinklaraščio rašymą – hobiu. Pažįstu žmonių, kuriems nutiko atvirkščiai – knygos yra hobis, o tinklaraštis darbas.

Tada, kai dar mano pirmuoju romanu nesidomėjo nė viena leidykla, buvo atėjusi mintis spausdinti po skyrių tinklaraštyje. Kaip paskui sužinojau, tai nebuvo tokia nauja idėja, ją įgyvendino ir populiarumo sulaukė lietuvių rašytojas R.Dima.

Berlyno dienoraštis gimė kaip eksperimentas. Romanus rašyti nėra lengva. Straipsnius rašyti kartais kankinamai nuobodu. Todėl vieną rytą nuėjusi išgerti kavos į greta esančią kavinę pagalvojau, kad rašysiu dienoraštį klasikiniu būdu, pradėdama nuo datos ir vietos, bet neturėdama jokio išankstinio sumanymo kokias temas norėčiau pagvildenti.

Ir tik uždedi pirštus ant klaviatūros, tik pradedi spausdinti „mielas dienorašti“, ir mintys, lyg atkimštas šampano butelys, suputoja ir veržiasi lauk. Netikit? Pabandykit.

Užrašinėji mintis, kurios aktualios tai dienai, kurias nešiojiesi ir nepaliaujamai galvoji, įpini tai, kas buvo vakar, kas turi įvykti rytoj. Kartais įmeti sapną ar netyčia užklydusį eilėraštį. O kartais kyla paaugliškas noras pasipriešinti „mainstrymui“ ir išprovokuoti diskusijas.

Būčiau kur kas sėkmingesnė tinklaraštininkė, jei prieš rašydama pagalvočiau, kokiai auditorijai skirtas mano įrašas, kokiuose FB puslapiuose galėčiau juo pasidalinti, nerašyčiau apie tai, ko žmonės nenori girdėti, mesčiau patrauklią antraštę ir išvardinčiau pastraipose „dešimt dalykų, kurie pavers jūsų gyvenimą...“

Pastebėjau, kad žmonės labai mėgsta visokius šimtukus, dešimtukus, penketukus. Jau prieš atsiversdami jie tikisi, kad nereikės virškinti ilgo teksto, bet gausi sukratytą, perfiltruotą ir į stalčiukus sudėtą gyvenimo patirtį.

Dar pastebėjau, kad labai tinka įrašai, kurių pavadinimas prasideda žodžiu Kaip: kaip kepti, kaip rengtis, kaip dažytis, kaip patikti sau ir vyrams, kaip išgyti, kaip vilioti, kaip uždirbti, kaip atrodyti jaunesnei ir visi kiti klausimai, į kuriuos dažniausiai tekstuose nėra pateikiama atsakymų.

Tuomet, kai dirbau viešųjų ryšių konsultante, esu siūliusi ne vienam klientui rašyti kompanijos blogą. Prieš dvylika metų į tai jie žiūrėjo skeptiškai. Dabar jau kiekvienas supranta, kad tinklaraštis gali pasitarnauti jų produktų viešinimui. Na nebūtinai reikia kalbėti tiesiogiai apie siurblius ar šampūnus.

Tinklaraštis yra tokia kūrybinga terpė, kad galima prigalvoti pačių keisčiausių idėjų. Galima rašyti rimuotai ar dėti nuotraukas su žaismingais užrašais. Galima visur vežiotis kokį firmos žmogeliuką ar motyvacinį šūkį ir fotografuoti jį keisčiausiose vietose.

Galima rašyti blogą namų šeimininkės, pavargusios motinos, kepėjos, misterio Properio ar net gero kačių ėdalo privalgiusio katinėlio balsu. Tai bus daug įdomiau, nei užsakomieji straipsniai. O jei rasite gerą rašytoją, tinklaraščiai gali tapti netgi labai populiarūs.

Nors ir nesu sėkminga tinklaraštininkė, patiriu didelį malonumą, kaskart į pasaulį paleisdama vieną ar kitą savo dienoraščio įrašą. Nes man patinka rašyti. Manau, jog tai ir buvo pirminė tinklaraščio paskirtis – saviraiška. Komercija atsirado paskui.

Tinklaraštis visų pirma turi būti hobis, kitaip tariant – mėgstama veikla. Jeigu pavyksta iš jo uždirbti – valio, bet čia jau skaitykite kitų autorių įrašus, aš jums mažai kuo galiu pagelbėti.

Pasidžiaugiu tuo, kad žmonės, paskaitę mano įrašus, nueina į knygyną ieškoti mano romanų arba užsisako mano ekskursiją po Berlyną. Šypsausi, kai jie sako, jog skaito visus mano tinklaraščio įrašus ir net gali pacituoti tai, ką pati jau senai pamiršau.

Taigi pabaigai – dešimt mano pačios patarimų, kaip sukurti įdomų tinklaraštį ir mėgautis šia veikla.

1. Apsispręskit, apie ką bus jūsų tinklaraštis ir kokiai auditorijai bus jis skirtas. Norint tapti sėkmingu tinklaraštininku, reikia pasirinkti vieną sritį ir neišklysti iš jos rėmų. Tai nuspręskit, ar tai bus tinklaraštis apie vaikų auginimą, apie sodininkystę, pyragų kepimą, filmų žiūrėjimą, šukuosenas, žvejybą, šunų auginimą ar dar vienas tinklaraštis apie gyvenimo prasmės paieškas. Ir ryškiai tai deklaruokite pačiame puslapio viršuje. Jei esate populiarus ir norite kurti asmeninį tinklaraštį, šitie pasiūlymai jums negalioja.

2. Nerašykite kasdien. Rašykite tik tada, kai turite ką pasakyti. Vienas įrašas per savaitę – optimalu, nes mes visi ir taip skęstame bereikalingų žodžių ir virtualių nuotraukų sraute. Tačiau vis tik reikalingas reguliarumas, jei nenorite, kad jus pamirštų. Kuo didesnis tarpas praeina nuo paskutinio įrašo, tuo labiau norisi nustebinti savo apleistus skaitytojus, tada blaškomės ieškodami įkvėpimo ir įstringame. Taigi iškvėpkite, padėkit užpakalį ant kėdės ir tiesiog pradėkite rašyti. Profesionalūs tinklaraštininkai sako, kad būtų gerai netgi turėti mėnesio planą kada ir kokius įrašus skelbsite, bet man planavimas kvepia darbu ir atima pusę kūrybinio džiaugsmo.

3. Labai svarbu pavadinimas – jis turi intriguoti ir kartu išduoti apie ką įrašas. Skaitytojui turi būti iš anksto aišku, ar jį domina tai. Nors šiaip pavadinimas – tai nuolat atnaujinama jūsų vizitinė kortelė. Jie gali būti konkretūs, romantiški, viliojantys, gurmaniški, gali būti juokingo arba visai „nučiuožę“. Jie turi šiek tiek atskleisti jūsų asmenybę ir išlaikyti vieną stilių.

4. Neminėkite prekių ženklų pavadinimų, nebent tai būtų knygos, žurnalai, patikusios šalies pavadinimas ar mėgstamas atlikėjas. Neminėkit ir tada, jei jums kažkas už tai sumokėjo. Geriau jau įdėkit gražią nuotrauką su jais. Taip pat nediekit google ir kitų reklaminių programų, kurių talpinamų banerių jūs negalite kontroliuoti. Uždarbis visai menkas, o puslapis bus išdarkytas vandens lovų, trąšų gėlėms ar akcijinių mandarinų pasiūlymais.

5. Tinklaraščio dizainas neturi būti svarbesnis už tekstus, nebent tai – dizaino tinklaraštis. Bet ir tada gal užtektų gerų nuotraukų. Tinklaraščio esmė – nuolat skelbiamas turinys, o ne jo apipavidalinimas.

6. Nesusireikšminkite. Nenaudokite pernelyg dažnai žodžio aš. Neaprašinėkite tik jums vieniems išliekamąją vertę turinčių smulkmenų. Neniekinkite savo skaitytojų. Pagalvokite apie tuos, kuriuos tikitės sudominti savo tinklaraščiu. Ir sudominkite juos. Savo asmeniniu žavesiu, gražiomis nuotraukomis, šmaikščiais tekstais, aukso vertės patarimais, kelionių aprašymais, politikavimais, recenzijomis, anekdotais... Visada galvokite, kad rašote savo draugams.

7. Nerašykite pernelyg ilgų tekstų. Jei žmonės norės prisėsti su ilgais tekstais, jie pasiims knygą arba bent jau literatūros žurnalą „Metai“. Tinklaraščio įrašas turi būti nuryjamas lengvai, greitai, kaip šviežias raguolis pusryčiams.

8. Būkite nuoširdūs. Nebijokite atsiskleisti. O jei vis tik nedrįstate, susigalvokite slapyvardį. Jei žmogus atėjo į jūsų tinklapį, reiškia jam įdomu, ką jūs manote, ką jūs pats pamatėte, ką išgirdote, ką supratote, ką patyrėte. Nes oficialios informacijos pilna Wikipedia. Kam įdomūs būtų Beatos receptai, jei ji jų nepagardintų asmeninio gyvenimo detalėmis.

9. Pateikite žaismingai informaciją apie save. Man užėjus į tinklapį įdomiausia būna sužinoti rašančiojo lytį, amžių, profesiją. Skyrelyje „apie mane” reiktų būtinai paminėti ir tai, kodėl ir kam rašote šį blogą.

10. Kreipkit dėmesį tik į gerus ir skatinančius kurti komentarus. Blogų neskaitykite. Jie nieko bendro neturi su jūsų įrašu, tiesiog visada ir visur yra žmonių, norinčių kritikuoti kitus. Jei priimsite tą kritiką, nebenorėsite judėti toliau. Atminkite, kad visada galite ištrinti jums nepatikusį komentarą. iš tinklapio ir iš atminties.

Daugiau Linos Ever įrašų galite rasti berlynodienorastis.blogspot.lt/