Linas Adomaitis – 19 metų scenoje: apie akinių stalčių, kelionėse sutiktas mūzas ir fanko bombą

Gražuolė žmona Irma greta, iš anksto nesuplanuotos kelionės, trunkančios kelis mėnesius, vis gimstančios naujos idėjos ir netikėčiausi muzikiniai sprendimai, gerbėjų minios, laukiančios valandą, kad galėtų nusifotografuoti – tokio gyvenimo tikrai galima pavydėti. O Linas viename savo hitų būtent taip ir dainuoja: „Aš pavydžiu sau...“

Tačiau L.Adomaitis vis tiek išlieka žmogiškas, nuoširdus ir smagus pašnekovas, sutikęs tik su Žmonės.lt skaitytojais pasidalinti naujienomis apie savo veiklą, gyvenimą ir laimę.

Vis augantys projektai

Per pastaruosius metus Linas Adomaitis, kaip pats sako, dirba taip, kad net dūmai rūksta. O ir išties yra kuo pasigirti – stebina vienu už kitą didesniais projektais: prieš porą metų su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru keliavo po Lietuvą ir pristatė savo naujausią albumą „Laiko mašina“. Praėjusiais metais – turas su Gyčiu Paškevičiumi. Na, o šį rudenį su Kauno bigbendu savo kūrybą pateiks funk stiliumi. „Spirgu kaip mažas vaikas, sprogdinsim funko bombą su turu „19“, – šypsosi Linas.

Iš šono matant, kad kiekvienais metais projektai tik auga, kyla klausimas – kas toliau? Kas dar įmanoma? L.Adomaitis sako, kad idėjų visada turi, tik ne visoms dar laikas pasirodyti. Ir sustoti nežada: „Kitais metais sugalvosim dar daugiau. Bus 20-metis scenoje.“

„Idėjų tikrai netrūksta. Tik kartais atsisėdi ir pasveri, ar gali jas realizuoti. Tai, ką darau pastaruosius metus, yra labai brangu. Pavyzdžiui, pernai su Gyčiu Paškevičiumi turo metu scenoje buvo net 200 profesionalių muzikantų: simfoninis orkestras, du mišrūs chorai po 80 žmonių, ritmo grupė, pritariantieji vokalai, pusė bigbendo. Iš viso su scenos darbininkais buvo 600 žmonių. Masteliai tikrai dideli. Šis projektas buvo brangiausias visomis prasmėmis“, – prisiminė Linas.

Tai ar galiausiai atsiperka? „Taip. Jeigu būtų vien idėjinis darbas, tai būtų mazochizmas. Bet žinoma, tai nėra projektai, per kuriuos labai praturtėji ir gali girtis, kad perki lėktuvus ir laivus. Jie atsiperka, bet man yra svarbiau idėja, muzikinė pusė. Aš visada svajojau daryti tokio lygio projektus.“

Ir jam paruošti tokias programas pavyksta greičiau nei per metus... „Prisipažinsiu, kad dabar vyksta labai intensyvus darbas prie lapkritį vyksiančio turo „19“. Net lietus nustoja lyti, kai darome kūrinių aranžuotes! Jos kuriamos su galingu funko užtaisu, ko aš labai ilgiuosi.

Pats sieloje esu daugiau funk negu soul. Aš visą laiką svajojau apie tokį projektą, koks bus šiemet. Jis bus su Kauno bigbendu, su kviestinėmis žvaigždėmis, su labai rimta ritmo grupe. Taip pat daromos specialios dekoracijos, siuvami drabužiai“, – šypsodamasis pasakojo L.Adomaitis.

Ir kaip pats sako, su kiekvienu projektu kalibrai darosi vis didesni. Prasidėjo nuo paprastos gyvos grupės, vėliau – styginių kvarteto, simfoninio orkestro... O kas toliau laukia – ir įsivaizduoti sunku.

Linas teigia, kad kone visi muzikiniai stiliai jam yra įdomūs. Tačiau tam, kad viską atliktų taip, kaip reikalauja taisyklės, reikia laiko. Kadangi pats yra ir garso režisierius, tai muzikos stilius, kaip sako, išnarsto iki kaulelio, kad žinotų, koks instrumentas su kokiu tinka.

„Esu labai atviras įvairaus stiliaus muzikai. Gal tik nesuprantu – bet ir džiaugiuosi, kad nesuprantu – tresh ir tos sunkios artilerinės muzikos, kurioje daugiau triukšmo nei muzikos.

O šiaip džiazas, funk, soul, popmuzika, rokas – visus žanrus gerbiu. Kaip sakoma: visi muzikos stiliai yra geri, blogi būna nebent atlikėjai. Tai stengiuosi visada gilintis į stilistiką, kad ją atlikčiau teisingai“, – kalbėjo Linas.

Tačiau pripažįsta, kad už nugaros grojantis simfoninis orkestras visgi palieka didžiausią įspūdį: „Mane iki sielos gelmių buvo suvirpinęs turas su simfoniniu orkestru, kai pristačiau albumą „Laiko mašina“. Aš pats 17 metų esu grojęs orkestruose kaip smuikininkas, tai siela buvo labai išsiilgusi tų garsų.“

Todėl vos tik pasiūlius dainuoti griežiant styginiams, Linas negalėjo atsispirti tokiai galimybei. Ir nesvarbu, kad visą laiką sakė, kad niekada neperdainuos kitų atlikėjų dainų, bet posakis „niekada nesakyk niekada“ šįkart pasitvirtino. Kartu su Vytauto Sondeckio styginių kvintetu „The G-strings“ L.Adomaitis netrukus koncertuos Vokietijoje. Programoje – Elvio Preslio, Franko Sinatros, Prince‘o, Jamiroquai kūriniai.

„Mane suviliojo ir galimybė dirbti su šia grupe, ir pasirinkta programa. Bet iššūkis tikrai didelis. Dainuojant koverius, reikia atrasti spalvą, skambesį, kad daina skambėtų originaliai, ji būtų visiškai kitokia, kad neatsirastų lyginimo su tikruoju atlikėju. Kol kas išpildyti tai sekasi puikiai“, – šypsosi dainininkas.

„Kiekvienas mano muzikinio kelio etapas duoda savo. Įsimintiniausias turbūt buvo „L+“, nes jis buvo pats pirmas. O dabar labai džiaugiuosi šiuo, pastaruoju, etapu, kai esu labai išplėtęs muzikinę veiklą į daug projektų. Kai kas nors teiraujasi dėl koncerto, mes pasiūlome 7 skirtingas sudėtis. Su kolektyvu labai džiaugiamės, kad galim vieną kartą koncertuoti su styginių kvartetu, apsirengę „black tie“, kitą kartą galima labiau padžiazuoti, pafankuoti ir sukelti visų rankas į viršų, galim programą sukurti ir naktiniam klubui. Tas universalumas mane veža. O ir su kiekvienu koncertu atsiranda vis kažkas naujo: užtenka susimirksėti su muzikantu ir jau galime improvizuoti, kaskart pagroti vis kitaip“, – sakė jis.

Didžiausias įkvėpimas – kelionės

Liną kūrybos mūzos aplanko tada, kai jis atitrūksta nuo kasdienybės, pakeičia aplinką – keliauja. Tad nieko keisto, kad jam gimsta tiek daug naujų idėjų – gali pasigirti aplankęs 47 valstybes. „Kelionės yra didžiausias muzikinis įkvėpimas. Ten atsipalaiduoju, nutrūkstu nuo rutinos. Mūsų su Irma kelionės be taisyklių. Neturime grafiko ką, kur, kada aplankome. Mes pasiliekame ilgiau toje vietoje, kur mums smagiau, ir praleidžiam tas vietas, kurios atrodo nuobodžios.“

Ir pripažįsta, kad kaskart į namus grįžta pasikeitęs: „Kelionės labai keičia žmogų. Tą pajutau nuo paauglystės, kai su bažnyčios choru keliavome po Europos šalis. Net jei keliauji Lietuvoje, jei išvažiuoji iš namų, tu grįžti jau pasikeitęs, grįžti atjaunėjęs ir atnaujėjęs. Kelionės yra labai svarbus kiekvieno žmogaus ingredientas gyvenime, kad jis tobulėtų, atrastų ką nors naujo ir neužmirštų svajoti. Žmonės, kurie pamiršta svajoti, labai greitai sensta, jie pasidaro patys sau neįdomūs.“

Kurios kelionės labiausiai įsiminė? „2007 metais, kai pirmą kartą nuplaukiau su kanoja iki indėnų salų ir ten pasilikau pas juos pagyventi mėnesį. Man tikrai buvo šokas gerąja prasme. Jie – nuostabūs žmonės, labai svetingai mane priėmė. Savo sistemoje tuo metu dar beveik nenaudojo pinigų. Buvo išlikusi archajinė mainų sistema.

Taip pat man labai patiko Kuba – paliko labai šiltą, žmogišką ir muzikaliausią įspūdį. Ten visi muzikantai. Nesvarbu, jei ir žmogus batus valo – tačiau šalia padėta gitara, kuria jis dieviškai groja“, – prisiminė Linas.

O jei bent kartą per metus neišvažiuoja galvos pravėdinti į kalnus, Linas sako, kad metai iškart sugadinti. Dar viena labai mėgstama jo veikla – žvejyba. Jos paslapčių atlikėjas mokosi ir užsienyje.

„Norvegijoje žvejot smagu, pas draugą kartais nuvažiuoju. Smagu su Panamos indėnais pažvejoti. Jie sako, kad norint pagauti žuvį, reikia turėti ne gerą įrangą, o suprasti vandenį, kada, kokiu metu žuvys maitinasi, juda. Jie puikiai gaudo žuvis naudodami tik valą ir kabliuką – jokių meškerių. Indėnai net per valą jaučia, kokia žuvis užkibo, kokia rūšis. Jie tiksliai žino, kiek reikia nuo kranto paplaukti, vietoj inkaro nuleidžia akmenį, pusę valandos pažvejoja ir 50 tunų po 5–7 kilogramus jau valtyje“, – įspūdžiais dalijosi Linas.

Dainos, tampančios hitais

Turbūt Lietuvoje nerastum žmogaus, kuris nemokėtų bent paniūniuoti kokios nors Lino dainos. Per 20-metį sukauptame kūrinių bagaže – gausybė hitų, kuriuos iki šiol kartu su L.Adomaičiu koncertuose žodis žodin dainuoja susirinkę gerbėjai.

Paklaustas, ar parašęs dainą, jis žino, kuri taps hitu, jis sako, jog ne. Tačiau tai nuspėti yra įmanoma.

„Yra kompozitorių, kurie žino ir sistemingai dirba pagal tam tikrus šablonus. Tokius kūrinius kuria patyrę meistrai, jie žino tam tikras taisykles, pavyzdžiui, „Eurovizijos“ ar kitiems konkursams. Aš stengiuosi į tuos šablonus nesigilinti, kurti, ką jaučiu, ką tuo metu išgyvenu. Pavyzdžiui, tokia daina kaip „Aš pavydžiu sau“ galvojau, kad bus nišinė, tiesiog nusės albume. Bet nors ir lėtas kūrinys, tapo hitu.

Tačiau man labai gera, kai naktiniuose klubuose visa programa būna aktyvi, klubinė, bet daugiausia ovacijų sulaukiu per dainą, kuri neturi ritmo, yra lėta, tačiau visi vienbalsiu traukia kartu. Man kartais net nereikia dainuoti. Atsuki mikrofoną į žmones ir darbas atliktas, – juokėsi Linas. – Ir aš tikrai negalėjau žinoti, nuspėti, kad ši daina kažką sujaudins ir bus tokia sėkminga.“

O dirbdamas prie dainų įrašų studijoje jis praranda laiko nuovoką. Tačiau dėl to nė kiek nesijaudina – tiki, kad dėl to lėčiau sens.

„Laikas ten dingsta. Ir nesuprantu, kodėl. Ir tai yra fenomenalu. Nežiūri į laikrodį, bet kai pasižiūri, nustembi – oho, jau 2 valanda nakties. O atrodo, kad praėjo tik valanda. Jeigu pasineri į kūrybą, tai laiko neskaičiuoji.

Apskritai, sako, kad tie, kas gyvena su muzika – nesensta, nes muzikuodami praranda laiko nuovoką. Ir ypač klasikinės muzikos atlikėjai, kai jie groja 4–5 valandas per dieną. Tai paskaičiuokim, kiek tai susidaro per metus, penkerius ar dešimt metų. Jeigu jie tuo metu, kai groja, laiko neskaičiuoja, gal iš tiesų sensta lėčiau“, – šypsodamasis svarstė Linas.

Stalčius pilnas akinių

Liną Adomaitį visi pratę matyti scenoje su akiniais nuo saulės. Tačiau turbūt niekas nežino tikrosios priežasties, kaip akiniai tapo jo įvaizdžio dalimi.

„Kartą pastebėjau, kad scenoje akys labai pavargsta nuo šviesos. Kai per mėnesį turėdavau apie 15 koncertų, trunkančių mažiausiai valandą, ir visą laiką tiesiai į akis stipriai šviečia prožektoriai, kažkaip pagalvojau, kad reikia pasaugoti jas. Todėl mano akiniai visada būna labai aukštos kokybės. Bet šiaip jie man patinka ir dėl įvaizdžio, dabar jau labai pripratau. Kartais juokais sakau, kad jei nusiimu akinius – manęs niekas nebepažįsta“, – šypsojosi Linas.

Tad Linas prisipažįsta, kad domisi akinių madomis, kartais vyksta ir į jų pristatymus. „Negailiu akiniams nei laiko, nei pinigų“, – juokėsi jis.

Ar galėtų suskaičiuoti, kiek jų turi namuose? „Galėčiau, ne tiek ir daug.“

Netoliese sėdėjusi Lino žmona Irma suskubo pataisyti jį: „Tik vieną stalčių...“

„Na, gerai. Gal 26“, – prisipažino Linas.

Dar viena nauja jo įvaizdžio dalis – vešli barzda ir riesti ūsai. Gal kaip Salvadoras Dali valgo datules ir su lipniais pirštais užsuka juos? „Ne, su datulėmis nesuku. Turiu specialias priemones, – juokėsi Linas. – Ir mano unikalūs, tokių niekas neturi.“

Irma neprieštarauja? „Anksčiau ji nelabai mėgo barzdos, o dabar pasidarė didžiulė fanė. Aš labai džiaugiuosi, nes man irgi patinka šitie eksperimentai.“

Patenkintas viskuo, ką turi

Iš šono stebint Lino ir Irmos bendravimą, negali susilaikyti nenusišypsojęs – viskas taip paprasta, šilta ir gražu. Tai koks stebuklingas jų santuokos receptas? Linas iškart atsakė: „Meilė. Pats stebuklingiausias receptas.“

Bet juk sako, kad meilė trunka trejus metus... „Tie, kas taip sako, vadovaujasi stereotipais. Nėra taisyklių niekam, niekada ir jokioje srityje. Vieni sako trejus, ketverius metus, kiti – amžinai. Bet neaišku, ar kas nors yra teisus ar neteisus. Kiekviena istorija yra unikali, graži, bet mūsų istorija man patinka labiausiai. Mes labai vertinam vienas kito draugystę, talentą, džiaugiamės vienas kito pasiekimais. Džiaugiuosi, kaip gražiai Irma dabar fotografuoja, labai daug veiklos yra dabar užsukusi. Kol aš groju, ji turi kokią fotosesiją, tai pailsim kelias valandas vienas nuo kito. O šiaip tai atsiplėšti vienas nuo kito negalim“, – šypsodamasis kalbėjo jis.

Ir sako, kad negalėtų iš gyvenimo prašyti ko nors daugiau. „Esu patenkintas tuo, ką turiu. Negalėčiau rūstinti likimo ir reikalauti kažko daugiau. Visko užtenka, visko turiu: mylimą šeimą, draugus, muziką, turiu vertybes, keliones, įrašų studiją.... Geras garso kolonėles“, – juokėsi Linas.

„Aš patenkintas savo gyvenimu, koks jis susiklostė, iki ko atėjau, nieko nekeisčiau ir, žinoma, kad kartočiau dar kartą visa tai. Visi etapai – sėkmingi ar ne – norėčiau juos pereiti, jie reikalingi. Sėkmė yra saldi, o nesėkmė labai naudinga. Visko buvo ir aš viskuo esu labai patenkintas. Tikrai“, – sakė Linas Adomaitis.