Linas Adomaitis: ar kada girdėjote Karibų juodaodžius šnekant žemaičių dialektu? (XI dalis)
Skrendant tuo mažu lėktuvėliu nuo Ramiojo vandenyno pusės Karibų jūros link, į Didžiąją Kukurūzo salą, romantiškai pasižvalgome į Nikaragvos ugnikalnius bei ežerus iš paukščio skrydžio. Žavu, ką ir bepridursi. Tik nusileidus oro uoste (jei būtų galima tą būdelę taip vadinti) mus pasitinka pirmieji juodaodžiai per visą šių metų kelionę. Apie ispanų kalbą čia trumpam pamirškime – visi šneka angliškai. Tiesa, vietinių žmonių anglų kalba mūsų ausims – labai neįprasto dialekto.
„Please, take us to hostel „Yelow tail,“ – pasakau juodaodžiui taksi vairuotojui, ir šis pasisukęs šonu kilsteli vieną antakį, lyg nelabai suprastų. Pagalvoju, kad mano tartis ne pati geriausia, pakartoju aiškiau. Rezultatas tas pats.
Pasitikslinu, ar jis supranta angliškai, ir taksistas pradeda kalbėti tarsi žemaitis, tik kad ne lietuviškai, o angliškai.
„A-ja, a-ja, „Jielio tiel“!!! – mane patikslina vyriškis ir storu balsu dėsto toliau: „Okay, may friend, giv my e fieva, tak tu mea klie ingliš,“ – (rašau paraidžiui, kad būtų aiški situacija – kas ir kaip).
Geras. Įsikuriame jaukiame namelyje ant jūros kranto. Šalia sukrauta tuzinas dėžių omarams gaudyti, vėjy sūpuojasi vienišas hamakas (vėliau jį okupuosime)...
... o mūsų svečių namų šeimininkas Dorsey iškart greitakalbe paanonsuoja savo unikalius paviršinio nardymo turus:
„Aš esu pats geriausias paviršinio nardymo gidas, patikėkite manim ir net neabejokite. Su manim plaukdami jūs pamatysite ir krokodilžuvę, ir erelinę rają, o ką kalbėti apie gražiausius koralus pasaulyje! Tad užsisakykit mano turą iš anksto, nes kiekvieną dieną – eilės norinčių, nepražiopsokite.“
Turiu pripažinti – taip įtaigiai reklamuojant galima parduoti, ko gero, net ir orą. Yra gi žmonių, kurie apie rinkodarą supranta daugiau, nei daugelis profesionalių agentų, bandančių įsiūlyti, tarkim, mobilaus ryšio ar televizijos paslaugas.
O štai savamokslis profesionalas Dorsey – visai kas kita. Patikime mes senioko reklama ir jau kitą dieną išplaukiam pasidairyti po Karibų gelmes.
Ir nors tas „turas“, atvirai šnekant, nesublizgėjo, bet senioko nuoširdumas ir rūpestis kelias valandas vandeny galiausiai pateisino mūsų lūkesčius – pamatėme krokodilžuvę, kuri apsimetė koralu, taip pat nuostabioji erelinė raja išskleidė sparnus ir tikrąja ta žodžio prasme nuskrido tolyn, palikdama didžiulę nuostabą mūsų prisiminimams.
Minėjau apie omarų gaudymą. Taip, šioje saloje tai pagrindinis žmonių verslas.
O patys omarai čia tikrai ne prabangos, bet kasdienybės skonis. Mes, žinoma, kas vakarą sukertame po porą gardžių, sultingų jūros delikatesų.
Vieną vakarą omarai troškinti česnakų padaže, kitą – jau pakepti ant grotelių. Labai skanu, laižomės pirštus.
Didžioji Kukurūzo sala nuostabi! Vaikštinėdami pakrante pastebime, kad noni medžių apstu visur. (Kas nežino apie noni vaisius – tai ypač sveikatai naudingas reikalas. Indėnai teigia, kad jo pagalba galima gydyti daugybę ligų, net ir vėžį).
Oho, nusiskiname kelis noni ir parsinešame namo. Turi panokti (o nuskinti žymiai greičiau subręsta). Jau po kelių dienų pasimėgausime neskaniu, bet labai sveiku (ir Europoje tikrai brangiu) vaisiumi.
Mudu su žmonele džiaugiamės paskutinėmis šios kelionės dienomis ir labai efektingais potyrių akcentais. Susirenkame beveik visus saulėlydžius, geriame kibirais kokoso sultis, nuo ryto iki vakaro valgome saldutėlius, sultingutėlius mango vaisius. O visai šalia mūsų namų mažame kioskelyje pas nuoširdžią juodaodę Adel perkame kokoso miltų duonelę.
„Ką naudingo galiu jums duoti, mano vaikai?“ – paklausia Adel. Mes, savaime suprantama, už 25 dolerio centus nusiperkame kepaliuką gardžiai kvepiančios kokoso duonelės, 4 kokoso riešutus ir 30 mažų gardžių mango. Vaisiai – pietums, o duonelė tiks ir vakarienei prie kavos, ir pusryčiams prie mano kepto omleto.
Kadangi gyvename namelyje, kuriame turime savo virtuvėlę, tai pasigirsiu: rytais kepu savo šeimai pačią skaniausią kiaušinienę, pagardindamas ją svarbiausiu ingredientu – meile. Tiesą sakant, po tokių pusryčių iki pat vakaro ramiai jautiesi valgydamas vien vaisius. Vakarienei, savaime suprantama, – omaras!
Labai įdomi šios salos detalė – taksi. Nesvarbu, ar tu važiuosi 5 metrus, ar apvažiuosi aplink salą nuo taško A iki taško A, bet kokiu atveju sumokėsi vieną dolerį. Jaunas taksistas miskitas (miskitai – etninė Centrinės Amerikos grupė, dabar jau labai sumišę su Karibų juodaodžiais ir baltaisiais), vardu Michael, paklausia iš kur mes atvykome, ir išgirdęs Lietuvos vardą, iš karto entuziastingai purto abi rankas bei džiugiai šūkteli: „Lietuva! Kaip nuostabu, kaip nuostabu!!! O tai kur ta Lietuva?“ – atsakome, kad Europoje, tas ir vėl: „Europa! Kaip nuostabu, kaip nuostabu.“
Po kelių dienų mes vėl Michaelį pasigauname vykdami į kitą salos galą. Šis ir vėl taip pat džiugiai ir emocionaliai krato pakeltas rankas: „Lietuva! Kaip nuostabu, kaip nuostabu!!!“ Su Irma aptariame tokias jo išraiškingas emocijas. Sakome, kad ko mums, lietuviams, kartais trūksta – tai aiškaus, nuoširdaus, impulsyvaus pozityvumo. O juk taip malonu, kai kas nors ne kritikuoja, bet pagiria tavo stilių, tavo darbus, tavo šalį...
Dar vieną dieną šioje nuostabioje Didžiojoje Kukurūzo saloje nuo pat ryto praleidžiame vienišame paplūdimyje, kur netoli kranto kadaise paskendę du laivai. Praminame juos „Titanikas 1“ ir „Titanikas 2“.
Nardydami aplink šiuos skenduolius susipažįstame su būriais gražiausių jūros žuvų. Tiesą sakant, kelias jų pasigaunu tiesiog ant poros metrų valo ir kabliuko, tam kad vėliau galėčiau medžioti didesnius jūros „žvėris“. O apaugę žolėmis laivai ir jų praviri liukai vilioja užsukti. Bet gal kitą kartą... truputį baisu plaukti į vidų.
Laikas nepastebimai gabena mus į tą laimingą pabaigą, kurioje vėl jaučiam, kad esame patys šauniausi, patys stipriausi, patys gražiausi ir pozityviausi žmonės visame pasaulyje. Vėl pozityvi filosofija... Matyt panašiai jaučiasi ir Didžiosios Kukurūzo salos gyventojai.
Kažkada čia atvežti afrikiečiai buvo išnaudojami kukurūzų auginimo pramonėje. Žiauru, pagalvojus apie daugybės šeimų likimus. Tačiau žvelgiant šiandien į šiuos žmones – kyla tik nuostaba, kaip šie juodaodžiai nepraradę tikėjimo yra tokie laimingi, tiesūs ir nuolat besišypsantys.
+68Na, ką gi, paskutinis sekmadienis. Mes užsukame į juodaodžių bažnyčią, kurioje susirinkę vyrai ir moterys nuoširdžiai (kaip vaikai), galingai (kaip kareiviai), didingai (kaip karaliai) – gieda gospelus. Jie šlovina Jėzaus Kristaus vardą garsiai ir iš pačios sielos gelmių. Jų giesmės aidi per pusę salos. Prie giesmės, bei maldos prisijungiame ir mes. Nors ir suvokiam, kad esame čia tik svečiai ar turistai – nepajuntame, kad užėjome ne ten, kur reikia.
Tardamas patį nuoširdžiausią ačiū visiems, kas buvo su mumis šioje nuostabioje kelionėje po Centrinės Amerikos perlus – Panamą ir Nikaragvą, mes tikrai neatsisveikiname, bet sakome – iki malonaus! Nes mes pažadame dar keliauti ir patirti daug nuotykių, pažadame surinkti pačius unikaliausius išgyvenimus ir pasidalinti su Jumis, brangūs žmonės.
Mylim ir linkime daug daug daug polėkio. Juk visi esame susiję. Kaip mano draugai indėnai sako: „kiekvienas žmogus, kiekviena gyva būtybė yra ne tik mūsų planetos, bet ir visatos dalis. Gerbkime vieni kitus, saugokime vieni kitus ir būsime verti to paties...“
Pagarbiai,
Linas Adomaitis
P.S. Kitoje, jau paskutinėje dalyje kviesime jus pažiūrėti unikalius video konspektus, kuriuos kruopščiai, tarsi juvelyras, sudėliojo mūsų draugas ir genialus montažo režisierius Arvydas.