Linkėjimai iš praeities: kai ramybę sudrumsčia neužbaigtos istorijos
Gyveni sau ramiai ir staiga vieną dieną suskamba telefonas, ateina žinutė ar laiškas nuo kokio nors žmogaus iš praeities, ir po to jau ilgam dingsta ramybė. Dažniausiai tai buvusios žmonos/vyrai, buvę mylimieji ar kiti personažai iš neįtikėtinai traumuojančių ir gal ne iki galo išspręstų praeities istorijų.
„Gerai, jeigu tik skambutis ar SMS žinutė, o juk kartais netikėtumai ir prie jūsų namų durų atsiranda. Gražūs tokie, su gėlėmis, siurprizais, ašaromis akyse, viliojančiai apsirengę, su skambiomis kalbomis ir dar kitokiais būdais, padedančiais išreikšti jų tikrus ir nuoširdžiausius jausmus.
Pasirodo, galvojo, galvojo dienomis ir naktimis, mėnesiais ir net metais ir galiausiai nusprendė, kad galima grįžti atgal. Pažįstama situacija?“ – klausia asmeninio augimo trenerė Dina Richards. Tinklalapis Econet publikuoja jos pasvarstymus ir patarimus, ką daryti su žmonėmis, netikėtai pasirodžiusiais iš praeities.
Būna, kad tas žmogus iš praeities pasirodo tuomet, kai jūsų gyvenime savotiškas neužimtumo periodas. Tuomet visai realu kurti santykius iš naujo, bet tik jeigu abudu pagalvojote apie gyvenimą, padirbėjote su savo charakteriais, pakeitėte elgesį, atėjote vienas pas kitą nuoširdžiai norėdami pakeisti praeities klaidas ir sutikdami duoti santykiams antrą šansą.
Tačiau dažniau būna, kad ta praeitis bando be ceremonijų įsibrauti į jūsų pakankamai komfortišką dabartį. Ir jeigu tavo gyvenime jau yra naujas žmogus, tuomet iškilę praeities santykiai gali sukelti pakankamai stiprų nerimą.
Žinoma, norėtųsi turėti galimybę priimti pasvertus ir apmąstytus sprendimus, tačiau širdies reikaluose, patys žinote, ne visada pavyksta išsaugoti ramybę ir harmoniją. O jeigu praeities širdies reikalai neužbaigti – dar sunkiau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip suprasti, kad buvę santykiai dar nebaigti ir trukdo dabarčiai?
Pavyzdžiui, jūsų buvęs vyras prieš keletą metų išėjo pas jo kelyje netikėtai pasirodžiusią damą, keliavo po užsienį, iki begalybės gaudė drugelius, kūrė grandiozinius planus, tačiau romantiškasis periodas baigėsi, ir kasdienybė su naująja fėja pasirodė ne tokia spindinti, kaip atrodė iš pradžių.
Po truputį jis pradėjo prisiminti buvusius namus su vaikais, kaip kūrėtės, pirkote pirmą automobilį, paskui įsigijote šunį, gal sodą ir t. t. Ir taip nežinia kodėl jį patraukė grįžti pas žmoną, „juk ji gera moteris – visada atleidžia, tiek verkė, negalėjo patikėti, kad galutinai palikau, rašė laiškus, skambino, prašė grįžti, bent jau dėl vaikų. Tikriausiai, ji vis dar laukia“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kas mus skatina įsimylėti kitą žmogų? Psichologai įvardijo 10 veiksnių
O tada atėjo krizė, su ja – baimės, depresija ir dar daug kas, taigi pats laikas prisiminti tą, kuris palaikė, dovanojo šilumą ir linkėjo tik laimės.
Atėjo: „Labas, aš grįžau, tu juk laukei, prisipažink, juk myli? Aišku, myli, juk tarp mūsų tiek visko buvo. Na, atleisk. Kaip, ruošiesi ištekėti? Nereikia tekėti. Geriau būk su manim. Jau gyvenate kartu? Tai nesąžininga. Grįžk, prašau, mes gi turime vaikų, pradėkime viską iš naujo. Aš tavęs lauksiu. Aš tave atsikovosiu. Aš įrodysiu, kad esu rimtai nusiteikęs“.
Kita situacija, kai „praeitis“ yra moteris. Gali būti, kad mergina draugavo su vaikinu, žaidė jo jausmais, tačiau vis galvojo: „Jis ne toks kietas, reikia, jog jis daugiau uždirbtų, rengiasi kažkaip nelabai, nėra žurnalinis gražuoliukas ir dar tėvai sako, kad aš esu verta princo“. Vaikinas rūpinosi ja, kaip mokėjo, mylėjo, domėjosi jos gyvenimu, tačiau, deja, nepasiekė iškeltos kartelės, ji išėjo pas kitą, kurio išoriniai pasiekimai buvo didesni.
Praėjo kažkiek laiko, su nauju ir perspektyviu nieko nepavyko, paskui dar su vienu, trečiu, o tada atėjo krizė, su ja – baimės, depresija ir dar daug kas, taigi pats laikas prisiminti tą, kuris palaikė, dovanojo šilumą ir linkėjo tik laimės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip apsaugoti save ir tolimesnes giminės kartas nuo negatyvo bei įgyti stiprybės
„Labas, tai aš. Tu žinai, prisiminiau, kaip gera man buvo šalia tavęs, pradėkime viską iš naujo. Aš pasiruošusi rimtiems santykiams, manęs niekas nemylėjo taip, kaip tu, atleisk už skausmą, būkime kartu. Turi kitą merginą? Bet juk aš žinau, kad tu visada mylėjai tik mane!“.
Panašias istorijas su skirtingomis variacijomis girdžiu labai dažnai. Pasakoja jas man tie, kurie užsinorėjo grįžti („Ką man daryti? Kaip susigrąžinti? Jiems gi nerimtai viskas! To negali būti“), ir tie, pas kuriuos pasibeldė kažkas iš praeities, prašo duoti šansą, iškeisti dabartį į praeitį (tie patys klausimai: „Ką man daryti? Kurį pasirinkti? Negaliu išduoti to, kuris dabar šalia manęs!“).
Ką man jums atsakyti?
Suaugusio žmogaus gyvenimo esmė ta, kad kiekvienam tenka susidurti su savo sprendimų pasekmėmis. Asmeniniai santykiai – tai ne žaidimas su šuniuku, negalima užsinorėjus išmesti ar susigrąžinti mylimus žmones į savo gyvenimą. Jeigu išeinate, būkite pasiruošę tam, kad darote didžiausią klaidą savo gyvenime. O jeigu nusprendėte grįžti iš didelės meilės, paklauskite savęs, ar apie meilę jūs galvojate?
Kai grįžtate pas savo buvusį partnerį, žinodami, kad žmogus jau turi naują šeimą, gal net gimė vaikai, kam atėjote? Ką norite pasakyti? Koks turi būti rezultatas? Kas dėl tokio elgesio bus laimingas?
Egoistiškas noras nežiūrint nieko valdyti kažkada buvusį artimą žmogų neturi nieko bendro su meile. Jeigu myli, turi džiaugtis, kad po viską griaunančios istorijos kitas žmogus surado laimę, ramybę ir džiaugsmą.
„Labas, mažute, tu mane myli, mesk tą, kuris gydė tavo širdį po mano išėjimo, būsim vėl laimingi“ – čia apie meilę? Meilė, tikriausiai, turėtų galvoti apie tai, ką jaus kitas žmogus, ką jaus tas, kuris dabar yra šalia, kas nutiks su jo pasauliu, su jo vaikais, draugais, tėvais.
Egoistiškas noras nežiūrint nieko valdyti kažkada buvusį artimą žmogų neturi nieko bendro su meile. Jeigu myli, turi džiaugtis, kad po viską griaunančios istorijos kitas žmogus surado laimę, ramybę ir džiaugsmą. Taip kad sėdėk sau kamputyje ir mylėk tyliai bei ramiai. Melskis, būk asketas, kentėk, mirk nuo skausmo, grąžink sau viską, ką suteikei kitam žmogui, paskui pabandyk atgauti pusiausvyrą, ir tada gal taps aišku, kad nereikia nieko plėšti iš naujų, laimingų santykių.
Jeigu pas jus grįžta tuo metu, kai jau turite artimus santykius su kitu žmogumi, nereikia daryti staigių judesių. Taip, galbūt gaila to buvusio ar buvusios, tikėtina, norisi suteikti antrą šansą, graudu žiūrėti į blaškymąsi ir atgailą, tačiau būkite stiprūs ir kantrūs – leiskite žmogui suaugti.
Dažniausiai tam, kad užaugtum, reikia patirti rimtą sukrėtimą, o kažkada mylimo ir mylėto žmogaus praradimas būtent tai ir yra.
Melskis, būk asketas, kentėk, mirk nuo skausmo, grąžink sau viską, ką suteikei kitam žmogui, paskui pabandyk atgauti pusiausvyrą.
Tie, kurie išėjo ir grįžo, tikrai susitvarkys – nepergyvenkite dėl jų. Nereikia sunkinti ir taip nelengvos situacijos. Todėl ir reikia po praradimo verkti iš visos širdies, suvokti pamokas, augti ir vystytis, paleisti buvusius ryšius, kad taptumėte atviri naujiems santykiams.
Nereikia pradėti naujų santykių, jeigu nebaigėte su senais, priešingu atveju, ir naujų santykių nepavyks normaliai sukurti, o nuo fantazijų apie senus prarasite visas jėgas. Kai kažkas mus palieka, reikia padaryti viską, kad būtų galima pakeisti situaciją, o jeigu situacija nesikeičia, tada reikia padaryti viską, kad užbaigtumėte ją savo galvoje ir iki minimumo sumažintumėte praeities įtaką dabarčiai.
Išgyventi, atleisti, paleisti, judėti toliau. O kai praeitis sugalvos atvingiuoti atgal, iš savo laimingos dabarties jai pasakykite: „Labas, praeitie! Viso gero, praeitie!“.