Lino Adomaičio dienoraštis: „Nikaragvoje ant ugnikalnio krašto dar centimetras ir – šakės“ (VII dalis)
Šiandien du keliautojai iš Lietuvos atverčia naują dienoraščio puslapį, kuris vadinasi „Vulkaninė Nikaragva“. Ir nors sakoma, kad Nikaragvos pavadinimas kilo dėl jos didžiulių ežerų, mums – lietuviams nuo ežerų krašto – labiau dėmesį ir mintis traukia šios šalies vulkanai. Mūsų tikslas įkopti į vieną iš jų, o taip pat pamatyti gražiausius miestus, aplankyti įdomiausius taškus Ramiojo vandenyno ir Karibų pusėse.
„Pasaulis nuostabus!“ – nusimesdami kuprines nuo pečių įkvėpiame karšto oro gūsį Leono mieste. Galėčiau apdainuoti šio miesto grožį atskiru muzikos albumu, galėčiau prirašyti 500 dienoraščių, jei, žinoma, pasilikčiau čia gyventi ilgiau. Ne veltui jis laikomas vienu nuostabiausių miestų visoje Centrinėje Amerikoje.
Leono pagrindinėje aikštėje viskas be galo žavu: ant suolelių besišnekučiuojantys senukai, aplink lakstantys vaikai, įkyriai, bet gana muzikaliai skambučiu barbenanti ledų pardavėja, paaugliais aplipęs senas fontanas ir, žinoma, liūtų statulos – Leono sargai.
Tačiau pačios įspūdingiausios šiame mieste – bažnyčios. Juokais net yra sakoma: „kur eitum Leone – kas 5 metrus stovi bažnyčia“.
Vakarėjančios saulės apšviesta ypač graži yra Katedra Bazilika. Ji laikoma ne tik Leono, bet ir visos Centrinės Amerikos pasididžiavimu. O, kokia įspūdingai didelė.
Užlipame ant jos stogo ir pasijuntame tarsi rojuje, nes baltai nudažyti bažnyčios kupolai išorinėje pusėje atrodo tarsi debesėliai, ant kurių smagiai pasivaikštome basi.
Nuo stogo tolumoje matyti garuojančios vulkanų viršūnės. Visai greta, iš viršaus stebinčios centrinę miesto aikštę, stūkso didingos skulptūros, laikančios bažnyčios varpus. Pasijuntame ypač reikšmingi, kai bažnyčios varpininkas leidžia paskambinti šiais galingais varpais ir mums.
Su tais keliais varpo dūžiais suvokiame, kad prisidėjome prie kilnaus tikslo – pakviesti žmones į šventas mišias. Maldoje prisijungiame ir mes, prašydami Dievo globos šioje „nesaugioje“ ir „banditų pertekusioje“ šalyje. (Kaip jau supratote, dėl šių epitetų – juokauju).
Prisipažinsiu, pirmi įspūdžiai labai jaukūs ir šilti (nors prieš kelionę mus gąsdino, kad čia vien vagys, apgavikai ir visokio plauko nevidonai). Patikinu, nė vieno ženklo nepajuntame, kad kažkas nesaugu, nepastebime ir jokio piktavališkumo.
Atvirkščiai – žmonės šypsosi ir užkalbinti mielai skiria laiko šnektelti. Vienas seniokas taip įsijautė pasakodamas mums apie Leono istoriją, kad po pusvalandžio netgi teko jį mandagiai nutraukti ir atsisveikinti.
Pirmas mūsų vakaras nedideliame gatvės restoranėlyje neleidžia mums nustoti žavėtis Leono jaukumu. Padavėjas įpila gero raudono vyno taurę ir atneša gardų jautienos steiką. Vakaro šilta vėsa maloniai mus glosto. Esame laimingi.
„Galiu jums pagroti bet kokią melodiją, kokią tik norite, kokią aš žinau ir netgi kokios nežinau!“ – pasitempęs it styga ir gražiai pasirėdęs šypsosi auksadantis gatvės muzikantas. „Tuomet pagrokite Lino Adomaičio „Aš pavydžiu sau“, prašytume,“ – paprašau, ir šis atsako: „gerai, šitą tikrai moku, kokios problemos,“ – ir pradeda groti pačią žinomiausią Nikaragvos melodiją „Nicaragua, Nicaraguita“.
Skaniai ne tik pasijuokiam, bet ir gurmaniškai suklausom gatvės muzikanto interpretuojamą melodiją, sugeriam nuoširdumą ir pasimėgaujame jo puikiu humoro jausmu.
Doleris nuo mūsų stalelio muzikantui visai puikus uždarbis, nes po kelių minučių žmogus jau groja gitara ir dainuoja prie kito stalelio sėdinčiai porai. Doleris nuo kito stalelio, po to dar nuo kito...
Beje, „Nicaragua, Nicaraguita“ puikiai skamba ir iš tolimesnės distancijos, o melodija kažkur pasąmonėje skamba per visą naktį ir dar ankstyvą rytą, kuomet išsiruošiame į sunkų kelią.
Pasiryžome kopti į ugnikalnį!
„Būtinai pasiimkite daug vandens, maždaug po 2 litrus kiekvienas, nes kopimas į ugnikalnį pareikalaus daug jėgų“, – sako mūsų gidas, parodydamas ir smėlio lentas, kuriomis vėliau leisimės nuo ugnikalnio Cerro Negro viršūnės. Pasigirsiu – vienintelis iš visos grupės pasiimu ne sėdimą, bet stovimą smėlio lentą. Ekstremalu, žinoma, bet labai smalsu išbandyti ne baltą kalnų sniegą, o juodą ugnikalnio smėlį.
Kopimas nepasirodo labai sunkus, tačiau tai nėra ir lengvas pasivaikščiojimas paplūdimio smėliuku. (Dėl vandens gidas buvo visiškai teisus – kol užkopėme į pačią viršūnę viskas buvo suleista į mūsų ištroškusias sistemas.)
Tačiau vaizdai ant ugnikalnio kraterio krašto pranoko mūsų lūkesčius, pamiršome ir troškulį, ir alkį. Kažkas nuostabaus.
„Tai jauniausias Nikaragvos ugnikalnis. Paskutinį kartą jis buvo užsikosėjęs 1999 metais,“ – pasakoja bičiulis, vis perspėdamas, kad ilgai nestovėtume vienoje vietoje, jei norime, kad mūsų batų padai nesusviltų. Ir išties, nors vėjas čia viršuje tikrai didelis, bet pakrapščius pirštu žemės paviršių vos vieną centimetrą, gali pajusti maždaug 60-70 laipsnių karštį.
„Tik nesugalvok eiti nei centimetro toliau, nes bus šakės!“ – rikteli gidas, paaiškindamas, kad vėjo gūsiai būna neprognozuojami, o vulkano kraterio kraštas ne pati saugiausia vieta romantiškai žioplinėti. Jis su lazda užbraukia ribą, tiksliau liniją, iš kurios pakyla lengvas garų debesėlis.
Lava, arba, kaip aš vadinu, krešantis žemės kraujas, turi kažkokios magiškos jėgos. Jau kelintąkart pastebiu, kad pabuvęs šalia neseniai išsiveržusios lavos įgauni papildomos energijos. Jėėė, aš pakankamai užsikrovęs ir nekantrauju užsiveržti ant kojų smėlio lentą. Adrenalinas užkaitina mano lavą, tekančią gyslomis, iki maksimumo.
Ir nors kopimas į Cerro Negro truko beveik valandą, visi sušokę ant lentų nusileidžiame vos per porą, trejetą minučių. Žiauriai trumpas ir smagus potyris, kurį prisiminsiu ilgam. Tik įsėdęs į autobusą pajuntu, koks didžiulis nuovargis plekšnoja per petį. Nuo juodo kalnų smėlio ir dulkių pajuodę mūsų veidai atrodo gan egzotiškai. Mano mažytė dabar panaši ne tik į indėniukę, bet ir į laukinukę. Kaip žavu.
Grįždami nuo Cerro Negro pravažiuojame pro kaimelius, kuriuose nuo senų laikų esti tradicija kasti ypač gilius vandens šulinius. O įdomiausia tai, kad tiek kasimo procese, tiek vėliau semiant vandenį žmonės naudojasi ne svirtimi ar rankena su grandine (kaip pas mus), bet buivolų pagalba.
Du raguoti galiūnai eidami nuo šulinio tolyn, traukia virvę. Net ir nežinau, ar čia tikrai kažkas ypatingo, bet mūsų gidas patikina, kad tai labai labai įdomus reikalas.
Taigi pirmas vulkaninės Nikaragvos dienas pakrikštijame savo potyriais. Be galo smagu prisiliesti prie karštos žemės delnais ir pajusti kažkokią nenusakomą jėgą. Tai panašus jausmas kaip pirtelėje, tačiau su maksimalia erdve ir be galo stipriais vėjo gūsiais. Net ir pats nepastebi, kaip begalės šviežių minčių ir idėjų prasiskverbia į tavo smegenis.
Eilinį kartą pagalvoju – koks nuostabus yra gyvenimas, koks gražus mūsų pasaulis, koks laimingas ir laisvas yra žmogus, kuomet neužsidaro dėžėje, bet leidžia saulei, vėjui, lietui, aukščiui ir gyliui ištraukti jo tikrąjį veidą į dienos šviesą. Šypsausi, nes man tikrai gera...
+64Kitoje dienoraščio dalyje parodysiu, koks neramus tas Ramusis vandenynas, kuris pasiglemš mano mylimiausią kanapinę kepurę. Taip pat nuvyksime į dar vieną Nikaragvos perlą Granadą ir aplankysime baltuosius kaimelius.
Menininkų meka vadiname miestelyje Masaya stebėsimės, kodėl populiaru tapyti tualete besilengvinančius žmones. Ir svarbiausia – pasižvalgysime po aplinkui išsidėsčiusius ypatingo grožio vulkanų kraterius. Daugelis jų skaičiuoja tūkstantmečius.
Pagarbiai,
Linas
P.S. Daugiau mūsų kelionių įspūdžių rasite tinkle Facebook
Adomaitis Travel Diary
https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary
+50
+68
+50