Lygiai prieš 60 metų debiutiniu eilėraščių rinkiniu „Pėdos“ į mūsų literatūrą įžengė poetas, eseistas, vertėjas bei kritikas Sigitas GEDA (1943–2008). Kad ir kaip banaliai skambėtų, modernioje Lietuvos kultūroje jo paliktas pėdsakas tapo ne siauru vos pramintu takeliu, o plačia magistrale, kuri ir šiandien pilna veiksmo, judėjimo, gyvybės.
Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“, kultine vadinama Broniaus Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ – tai vis pagal Gedos libretus sukurti ir plačiai skambantys kūriniai, mūsų kultūros aukso fondas.
Iki šiol nepranokti ir itin saviti Dante Alighieri, François Villono, Grigoro Narekaci, Charles’io Baudelaire’o, Georgo Traklio, Paulio Celano, senosios graikų lyrikos, poetinių Biblijos knygų vertimai. Visas šis filosofinis, religinis, literatūrinis Vakarų Europos, taip pat senųjų kultūrų pasaulis Gedos kūryboje susipynė su savojo poetinio balso paieškomis, gaivališkais gamtovaizdžiais, rupios kasdienybės patirtimis ir virto gediška mitologija, neatsiejama nuo nuolatinių prieštarų, įtampų bei ribų peržengimų. Juk, kaip sakė pats poetas, kūryba yra ne kas kita, kaip „įnirtinga kova su tradicija“, kurioje ir užgimsta nesumeluotas grožis.
Paskutinysis meldimas
Grąžink man mano kaukolę, dangau,
ne tavo tie rugiagėlių žiedai,
ne tavo tie keliai ir tie veidai,
.