Prieš daugiau nei metus sūnaus susilaukusi Liucina Rimgailė sako, kad vaikas šeimos gyvenimo nepakeitė – jį tik praturtino. „Nesustabdėme veiklų, tačiau per tą laiką išmokome stabtelėti, dar geriau planuotis laiką ir džiaugtis kiekviena akimirka“, – sako verslininkė, desertinės „Liu Patty“ įkūrėja.
Trumpa dosjė
- HOROSKOPO ŽENKLAS. Žuvys.
- MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Pavasaris.
- JAUKIAUSIA PASAULIO VIETA. Namai.
- PATIEKALAS. Salotos su burata.
- GĖRIMAS, KURIAM SUNKU ATSISPIRTI. Kava.
- GEIDŽIAMIAUSIAS LAISVALAIKIS. Gastronominės kelionės.
- SVARBIAUSI GYVENIMO ŽMONĖS. Vyras ir sūnus.
- HOBIS. Maisto gaminimas, taip pat – mėgėjiškas fotografavimas ir filmavimas, naujų dalykų mokymasis.
- ŠALIS, APIE KURIĄ DAŽNIAUSIAI SVAJOJA. Italija. Taip pat labai norėčiau grįžti į Australiją ir patyrinėti tą jos dalį, kurios dar nemačiau.
- GYVENIMO AVANTIŪRA. Kai draugystės su Tadu pradžioje sugalvojau padaryti staigmeną ir atvažiavau pas jį į Klaipėdą. Tėvams sakiau, kad vykstu pas draugę. O su Tadu nuo to laiko ir nebeišsiskyrėme.
- AUTORITETAS. Skirtingose gyvenimo srityse – savi autoritetai. Jei kalbėsime apie profesinę pusę, tai – ukrainietė konditerė Viktorija Melnik.
Koks jūsų šeimai šis ruduo?
Šis ruduo užklupo labai netikėtai, nes iškart stipriai atšalo. Gaila, neturėjome švelnaus perėjimo, bet, tiesą sakant, nebuvo kada dėl to liūdėti, nes mūsų šeimoje darbai tuo metu tiesiog virė.
O dabar jau ramiau – ir vyrui didieji renginiai baigėsi, ir aš pabaigiau rašyti knygą, atidaviau ją į spaustuvę, tad galime kiek atsikvėpti. Suplanavome net ir kelionę (šypsosi).
Apskritai šie metai dosnūs kelionių, idėjų, įdomių mokslų. Nors namuose mažas vaikas, jis mūsų tikrai nesustabdė.
Į kokius mokslus kibote?
Daug metų dirbu konditerijos srityje, bet ji juk neišsemiama. Be to, labai gyva ir nuolat kintanti. Joje visada bus ko pasimokyti. O kiekvienas mokytojas turi ir savų paslapčių, unikalių metodų. Pas Viktoriją Melnik nusprendžiau baigti labai intensyvų kursą – dvylikos savaičių mokymus sutraukiau į keturias savaites. Tiesiog turėjau tikslą sutilpti į vieną mėnesį. Liepa man buvo tiesiog crazy.
Šie mokslai davė labai daug. Be to, jie mane labai įkvėpė. Juk kai turi verslą, normalu, kad darbas tampa rutina ir gyvenimas natūraliai papilkėja. Dabar viskas vėl sušvito vaiskiomis spalvomis. Pajutau impulsą, jis paskatino ir vesti gyvus mokymus, per mėnesį parašiau ir knygą! Nieko nėra neįmanomo.
Ar įgytas žinias jau pavyko pritaikyti versle?
Be abejo. Tiesa, anksčiau nebuvau baigusi profesinės mokyklos ir įgijusi konditerės specialybės – mano kelionė į šį pasaulį buvo tokia išvirkščia. Pradėjau verslą savamokslė, po truputį kaupiau žinias, mokiausi ir iš savo komandos profesionalų. Viskas vyko labai greitai. Anksčiau į konditerijos pasaulio detales nelindau labai giliai, tad dabar užpildau visas spragas.
O kaip save pradžiuginate, kai darganotą rudens dieną užklumpa slogi nuotaika?
Man atrodo, kad kiekvienam žmogui labai svarbu turėti asmeninių ritualų, kurie padėtų jaustis saugiau, linksmiau. Kiekvieną rytą, pavyzdžiui, kavą geriu iš linksmo puodelio su besišypsančiu veidu, be skubos pasilepinu mėgstamu desertu. Atrodo, smulkmenos, bet labai pozityviai nuteikia visai dienai.
Turiu ritualą atsikelti anksčiau už savo vyrus ir pabūti tik su savimi. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus, jei tik į save įsiklauso, puikiai jaučia, kas jį džiugina labiausiai. Svarbu to neignoruoti. Sąmoningai turime stengtis išsijudinti.
Atskleiskite, kada keliatės?
Penktą. Mėgstu be skubos ir jokių trukdžių papusryčiauti. Beveik visada mano pusryčiai būna saldūs. Maistu sąmoningai mėgaujuosi. Tuo metu nežiūriu nei į telefoną, nei į kompiuterio ekraną.
Vėliau ramiai patikrinu paštą. Labai nemėgstu nepabaigtų darbų, tad neužbaigtus, jei tik įmanoma, iškart ir pabaigiu.
Kai sūnus atsikelia, jau su juo pramogaujame. O kai ateina laikas vėl jam eiti miegelio, tęsiu pradėtus darbus. Norint ir dirbti, ir kartu vaikelį auginti, turi labai tiksliai susiplanuoti dieną, nes kitaip tiesiog prapulsi.
Auklytės sūneliui neieškote?
Beveik metus auklytės neturėjome, tačiau turime nuostabią kaimynę, kuri dirba darželyje auklėtoja. Ji pasisiūlė mums pagelbėti, tad kartais ją pasikviečiame. Visgi kol kas dažniau patys prižiūrime sūnų.
Nė vienas nedirbame darbo nuo aštuonių iki penkių, tad susideriname, kuris kurį išleisime padirbėti. Bet gal pagalbos reikėtų paprašyti ir dažniau.
Pakalbėkime apie keliones. Neseniai grįžote iš Paryžiaus. Kokių įspūdžių parsivežėte?
Leidau sau su drauge kelioms dienoms pabėgti iš Lietuvos, tik, gaila, labai nepasisekė su oru. Nepaisant to, viskas buvo puiku!
Beje, tai buvo pirmoji mano kelionė po sūnaus gimimo be savo vyrukų. Ir buvo visai ramu. Tas lūžio taškas, matyt, jau buvo įvykęs anksčiau, kai kartą turėjau Oskarą palikti su aukle ir jis taip įsitvėrė į mane, kad nežinojau, nė ką daryti. Įprastai auklytę pasitinka krykštaudamas iš džiaugsmo. Bet tik ne tą kartą. Pamenu, verkėm abu, tačiau vis tiek išvažiavau. Aišku, su milžinišku kaltės jausmu. Bet tada ir persilaužė.
O pastarieji mėnesiai man buvo gana sunkūs, tad kelionės jaučiausi tikrai nusipelniusi. Ne paslaptis, norėjau ir bent vieną naktį pamiegoti ramiai. Bet įdomiausia, kad viešėdama Paryžiuje nejaučiau ypatingos palaimos būdama be sūnaus ir vyro. Gal tik vienu momentu sukirbėjo, kad – o, galvą pavyko išsiplauti be jokių trukdžių (juokiasi).
O, kalbant apie keliones, turiu net atskirą sąskaitą tam skirtoms lėšoms kaupti. Aš tiesiog dievinu gastronomines keliones. Laikui bėgant norėčiau į jas įtraukti ir sūnų – juk skonį reikia lavinti nuo mažiausių dienų.
Pakeliauti smagu, bet ar sunkmetis jūsų neverčia susiveržti diržų?
Aišku, sunkmetis visus paliečia. Mūsų desertinėje, kur vyksta gamyba ir dirba daug žmonių, pokyčiai juntami stipriau – juk žymiai išaugo ir mokesčiai už komunalines paslaugas. Bet labiau esame orientuoti į naujų galimybių paieškas, svarstome, kaip dar plačiau realizuoti produkciją, o ne kaip kažką mažinti.
O su Tadu pasikalbate apie tai, kam verta šiuo metu pataupyti, o kam tikrai ne?
Bent jau šiandien galvojame, kaip daugiau uždirbti, o ne kaip susiveržti diržą. Nenorėčiau, kad žmonės nustotų eiti į kavines ir atsisakytų kitų didelių malonumų. Mes su Tadu tiesiog daugiau dirbame.
Gal anksčiau vienų ar kitų projektų atsisakydavome, bet dabar nebesame tokie išrankūs. Aišku, šeimoje stengiamės nešvaistyti maisto, gyventi tvariai, neparsinešame per daug produktų, niekada neperkame didelėmis pakuotėmis, bandome viską suvartoti, nieko neišmesti.
Kokios pramogos jūsų šeimoje mėgstamiausios?
Labiausiai mėgstame keliauti. Tiek po Lietuvą pasižvalgyti, tiek ir aplankyti užsienio kraštus. Kadangi daug dirbame, pakeisti aplinką mums labai svarbu. Neseniai nutarėme skristi į Italiją. Bent kelioms dienoms. Taip lengviau ir iš darbų ištrūkti.
Gal turite mažų mielų savaitgalio ritualų namuose?
Pastaruoju metu arba vienas, arba kitas dirbame, tai tik spėjame perduoti vaiką ir bėgame pro duris (juokiasi).
Iki šiol sukomės tokiu tempu. Nebent vakarais visi trys susėdame prie stalo. Aš vakarienės nevalgau, bet maitinu sūnų.
Tadas vakarieniauja, taigi visi jaukiai ir pasibūname. O paskui seka sūnaus prausimo, migdymo ritualai. Taigi namuose gyvename labai žemiškai ir paprastai (šypsosi).
Sūnui jau virš metų. Kokių dalykų iš jo išmokote?
Labiausiai sūnus mus išmokė ilsėtis, stabtelėti, susidėlioti veiklas taip, kad liktų laiko šeimai. Iki jo gimimo beveik visą laiką gyvenome lėkdami. Dabar išmokome po darbų maratono namuose atsijungti.
Anksčiau man buvo nesuvokiama, kaip galima vidury dienos eiti prigulti, bet su Oskaru tai tapo įmanoma. Beje, ir daug dalykų išmokau daryti viena ranka – net keksus gražiai papuošti (juokiasi).
Randate laiko savo grožiui?
Grožio procedūrų užmesti negalima – tiesiog reikia viską planuotis. Iš anksto kalendoriuje sužymiu dienas, kai eisiu gražintis, ir Tadas jau žino, kada reikės pabūti su mažiuku. Bene labiausiai mėgstu lankytis pas kosmetologę. Ten geriausiai atsipalaiduoju, beveik užmiegu.
Gal turite svajonių, kurių dar nespėjote įgyvendinti?
Ką sumanau, tą stengiuosi įgyvendinti be jokio atidėliojimo. Ir su vyru pasikalbame apie tai, kad sūnus mus tik paskatino veikti ir nieko neatidėti ateičiai.
Pasitelkiame į pagalbą laiko planavimą ir bandome įgyvendinti net menkiausius troškimus. Be to, per tuos metus išmokome vienas kitam aiškiai išsakyti savo pageidavimus.
O kas motyvuoja sunkiomis akimirkomis, kai visai nėra jėgų veikti?
Tokių akimirkų tikrai būna. Kiekvienąkart persikraunu skirtingais būdais, pavyzdžiui, kartais išsiverkiu arba galvą nuo slogių minčių išvalau išsiruošusi pasivažinėti automobiliu. Padeda ir pokalbis su drauge. Už drauges likimui esu ypač dėkinga – jos tiesiog nuostabios!
Žinoma, galiu pasikalbėti ir su vyru. Žinau, kad svarbiausia – neprisigalvoti nebūtų dalykų, neįsitraukti per giliai į nemalonias situacijas. Per gyvenimą norisi eiti su šviesa ir lengvumu, darant tai, kas sekasi geriausiai.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.
