Livija Gradauskienė – apie neeilinę Kalėdų dovaną, „diedą-marozą“ ir sulaužytą tradiciją: „Nukrito našta nuo pečių“

Niūrus laikas, kai kieme, rodos, taip ir neprašvinta Livijai visiškai ne prie širdies. Todėl ji kiekvienais metais stengiasi, kad šventiniu periodu jos namai skendėtų lempučių šviesoje. Jaukumo prideda ir eglutė, kurią televizijos laidų vedėja kartais stovėti palieka net kiek ilgiau nei reikėtų.

„Eglutę man norisi papuošti iš anksto, o ne paskutinę dieną. Man apskritai šitas metų laikas nepatinka, aš vasaros žmogus, todėl tokia žiema, kai net nėra sniego, man atrodo niūri. Šitoje tamsumoje man Kalėdos yra vienintelis šviesulys... Eglutė kiekvienais metais prideda labai daug grožio ir jaukumo, kartais ją palaikome net ilgiau nei reikia. Man norėtųsi, kad aplink būtų dar tų „žiburių“, kad spindėtų ir kiemai, ir balkonai…“ – Žmonės.lt sakė L.Gradauskienė.

Namų puošyba Livijai ir jos dukrai Liepai yra lyg terapija – jos gali valandų valandas ieškoti geriausių žaisliukų ir jais kantriai marginti ne tik žaliaskarę, bet ir Kalėdinius vainikus.

„Man visi šie dalykai labai patinka, sakyčiau, kad net senoviniams kalėdiniams žaisliukams turiu silpnybę. Mėgstu jų ieškoti ir jais puošti tiek vainiką, tiek eglutę. Prisipažinsiu, kad tie stikliniai žaisliukai man šiek tiek juokingi, o tai labai sušildo ir duoda namams jaukumo“, – šypteli ji.

Visgi, už dekoracijas moteriai daug svarbiau praleisti laiką su artimaisiais. Todėl jau daugybę metų nelaužoma nerašyta taisyklė Livijos šeimoje yra per Kūčias vykti pas vyro Mariaus seserį.

„Nuo pat mūsų šeimos susikūrimo esame įpratę Kūčias pasitikti pas vyro seserį, taip pasiskirstėme, nes Velykas švenčiame pas mus. Ten atvažiuoja ir vyro tėvai bei mano mama. Labai smagu, kad tas šeimos ratas vis didėja – vyro sūnėnas turi mažas mergaites, tai prisijungia ir jaunoji karta. Visi prie eglutės sukrauname kalną dovanų ir sėdame vakarieniauti“, – jaukų šeimos peizažą piešia Livija.

Pasiteiravus apie tradicijas, žinoma moteris atviravo, kad šiaudo iš po staltiesės netraukia, tačiau šeimoje turi savų tradicijų, kurios niekuomet nekinta. Ir nors kažkam atrodytų, kad tai nuobodu, Livijai tai suteikia saugumo jausmą.

„Man labai gera žinoti, kad viskas vyks būtent taip, kaip ir kiekvienais metais. Tas savotiškas nuobodumas ir naujovių neįnešimas duoda labai gerą saugumo ir ramybės jausmą. Tada žinau, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti (šyptelėjo). Privalomai ant Kūčių stalo visada būna mano mamos paruošta silkė pataluose, močiutės silkė su baravykais, aguonpienis, mielinės bandelės su kopūstais, virtinukai su baravykais, farširuota žuvis… Šitie dalykai nesikeičia kaip ir vakarienės pradžia – ją visada pradeda močiutė literatė, kuri paskaito šventei pritaikytą eilėraštį ir laužia plotkelę. Pokytį matau tik vaikuose – iš pradžių vieni dirba nykštukais ir dalina dovanas, o vėliau užauga kiti ir jie perima tą estafetę“, – šeimos tradicijomis dalijosi pašnekovė.

Kartais atrodo, kad dalį švenčių moterys praleidžia besisukdamos virtuvėse, tačiau šiuo klausimu Livijai labai pasisekė. Gaminti nemėgstanti moteris gali mėgautis kulinarijos entuziastų, vyro ir sūnaus, šedevrais.

„Aš esu valgytoja, o ne gamintoja (juokėsi). Pasisekė, nes vyriškoji šeimos pusė labai mėgsta gaminti ir tam yra tikrai gabūs. O aš kadangi nesu mėgėja suktis virtuvėje, mielai jiems užleidžiu vietą ir nesikišu. Tiek sūnus Andrius Simonas, tiek vyras puikiai tvarkosi. Sūnų apskritai galima vadinti šefu, nes kulinarija jis labai domisi, kad ir ką bepasakysi – vienas, du ir jis jau daro! Aišku, jei sugalvojame kažką daryti drauge, prisijungiu. Tarkime pernai visi kepėme kūčiukus“, – pasakojo L.Gradauskienė.

Kūčias su artimaisiais švenčianti Livija po jų neskuba atsipalaiduoti. Iškart po to seka „grandiozinės“ Kalėdos su draugais. Tikriausiai daug kas galėtų pavydėti, kad jų Gradauskai turi tiek, kad kartais tenka švęsti dukart.

„Kalėdas jau daugybę metų yra skirtos draugams, ši tradicija tęsiasi dar nuo tada, kai vaikai buvo maži. Labai džiaugiuosi, kad draugų turime išties nemažai, todėl kartais būna ir dvejos Kalėdos, su dviem skirtingoms kompanijomis. Būna, kad visus metus tų žmonių nematai, todėl šis kalėdinis susitikimas mums labai svarbus. Aišku, su metais, kai visi turi reikalų ir vis kažkur skuba, darosi vis sunkiau susiburti, bet reikia nepatingėti ir susiorganizuoti. Savaime tie žmonės prie tavo stalo neatsiras, todėl vieni dėl kitų stengiamės, rotuojame – tai pas vienus, tai pas kitus susirenkame“, – su Žmonės.lt pasidžiaugė ji.

Nors Livija stengiasi išlaikyti visas tradicijas, vieną jų galiausiai teko apleisti. Ji juokavo, kad su draugais pagaliau priėjo brandos tašką ir nusprendė, kad pati geriausia dovana yra laikas kartu.

„Seniau su draugais darydavome tokią dovanų keitimosi atrakciją. Pagal tai kieno artėjantys metai, paskelbdavome temą ir pagal ją ieškodavome vienas kitam dovanos. Pavyzdžiui, dabar artėja arklio metai, tai būtume sakę, kad reikia arkliškos dovanos (juokėsi). Dabar sakėm, kad gal užaugom ir šitą dovanų naštą nusiėmėme nuo pečių, nes ir tų daiktų vien dėl smagumo kaupti irgi nebesinori“, – patikino žinoma moteris.

Kalbai pasisukus apie dovanas, L.Gradauskienė mintimis nusikėlė į vaikystę. Juk tada viskas buvo kitaip – prekybos centrai nebuvo nukrauti ryškiaspalviais žaislais ir vienas už kitą labiau žvilgančiais dovanų maišais. Todėl mažąją Liviją nepaprastai nustebino žvakidė-malūnėlis.

„Atsimenu, kad dar vaikystėje gavau tokią žvakidę-malūną. Tas malūnėlis sukdavosi nuo žvakučių šilumos, man tai buvo kažkoks stebuklas, visiškai neįtikėtinas žaislas. Toje niekingoje Tarybų Sąjungoje nieko panašaus nebuvo... Ji man iki šiol akyse stovi, bet pats daiktas kažkur dingo. Klausiau ir tėvų, bet niekas jo jau neberanda“, – su liūdesiu pranešė Livija.

L.Gradauskienė prisiminė, kad jos vaikystės laikais buvo mažiau pramogų, o ir pats Kalėdų senelis, kurio dabar laukia visi vaikai, jai kėlė neigiamas emocijas. Jį žinoma moteris dabar atsimena kaip „diedą-marozą“.

„Gal aš buvau sugadinta to sovietinio darželio, į kurį ateidavo toks net ne Kalėdų senelis, o „diedas-marozas“, kuris labiau baugindavo nei džiugindavo, bet tuo seneliu nelabai tikėjau. Tai buvo labiau liūdesio senis, o ir tos dovanos būdavo labai silpnos, pamenu, kad iš maišelio ištraukdavo kokį mandariną ir ananasinius saldainius. Man iki šiol tie saldainiai spinduliuoja kažkokią negandą“, – sakė ji.

Nors Kalėdų seneliu ji ir netikėjo, džiugesio suteikė vienas prisiminimas, kurį atmintyje brangina iki šiol. Tai buvo šiltas momentas, kai Livija pajautė, kad švenčių metu išties gavo suaugusių dėmesio.

„Pamenu, kad kai buvau darželyje, mano teta apsirengė Kalėdų senio kostiumą ir atėjo pas mus į svečius. Šis momentas man buvo labai linksmas, bet ne dėl to, kad tikėjau Kalėdų seneliu, o dėl to, jog suaugęs žmogus taip pasistengė pralinksminti. Tai mano laikais buvo retai, įprastai suaugę buvo sau, o vaikai šventes leisdavo prie savo stalo“, – patikino.

Slogios vaikystės Kalėdos vėliau Liviją įkvėpė labiau stengtis dėl savo vaikų. Su vyru Mariumi jie stengėsi, kad atžaloms pramogų netrūktų ir net rado būdų, kaip šmaikščiai juos paauklėti.

„Kai vaikai buvo maži, rašydavome laiškus Kalėdų seneliui, o jis jiems visada atrašydavo (juokėsi). Atsimenu, kad dar būdama maža mano dukra turėjo labai gražius plaukus ir visai nemėgo šukuotis. Tai Kalėdų senelis jai atrašė, kad dovanėles ruošia, bet jei šukuosiesi plaukučius, tų dovanelių bus dar daugiau. Iki šiol turiu išsaugojus šiuos laiškus, nes kas tėvams svarbiausia? Pamatyti tas spindinčias vaikų akis, o jau dėl tų žiburiukų, ko tu tik nepadarysi“, – su šypsena sakė televizijos laidų vedėja.

Skaitydama vaikų laiškus moteris suprato, kokie šie panašūs į tėvus. Štai Liepa, kaip ir mama, visada prašydavo vieno ir to paties dalyko. Džiugu žinoti, kad dabar jų namuose šis noras išsipildė net triskart.

„Dukra savo laiškuose daug dovanėlių prirašydavo, o gale pridėdavo, kad jei neišeina, gali visų tų dalykų ir nenešti, nes vis tiek svarbiausias būtų šuniukas. Širdį suspausdavo, nes aš buvau lygiai tokia pati. Nieko man nereikėjo tik šuniuko (juokėsi). Tai dabar namuose mes turime tris! Taip būna, kai tau kažko gyvenime neleidžia, užaugus reikia labai stipriai atsiimti“, – užbaigdama pokalbį su Žmonės.lt patikino Livija Gradauskienė.