„Lošėjo“ režisierius Ignas Jonynas: „Jei esi kuriantis žmogus, tavo darbai yra tavo interviu“
Režisierius Ignas Jonynas dabar ant bangos. Jo debiutinis ilgametražis filmas „Lošėjas“ jau pelnė šešias Sidabrines gerves ir nemažai tarptautinių apdovanojimų, nors premjera Lietuvoje numatyta tik rudenį. Nemėgstančiam apie save pasakoti kūrėjui kinas nėra visas jo gyvenimas, kaip dažnai mėgstama sakyti apie šios profesijos atstovus. Ignui yra svarbesnių dalykų.
Jūs ne iš tų žmonių, kurie dažnai dalija interviu apie save?
Jeigu esi kuriantis žmogus, tavo darbai ir yra tavo interviu. Kartais nusiviliu autoriais, kurių kūriniais žaviuosi, kai perskaitau apie juos pačius, – netgi tą patį kūrinį tada imu matyti visai kitaip. Nors būna ir atvirkščiai – supranti priežastis, kodėl jis kuria būtent taip. Jaunystėje man patiko XX amžiaus rumunų mąstytojo Emilio Ciorano, gyvenusio Paryžiuje, esė: turėjo tokio užburiančio pesimizmo.
Po daugelio metų sužinojau, kad jis kentė didelius skausmus, o visas jo pesimizmas – ne vien mąstymo išraiška, bet ir fizinės negalios pasekmė. Kitaip tariant, jo refleksija apie pasaulį turėjo labai aiškią priežastį. Taigi taip ir būna su tais autoriais ir jų interviu.
Koks esate režisierius? Kokiais būdais pasiekiate užsibrėžtą tikslą?
Esu reiklus, bet geranoriškas. Man nereikia labai daug rėkauti, kad ką nors išreikalaučiau. Dirbant svarbu išsišnekėti, paaiškinti, ko nori. Jeigu pasakai, dėl ko viską darai, koks tikslas, įtikini žmogų, tada belieka tik pasikliauti jo talentu ir jėgomis.
Kasdieniniame gyvenime irgi mokate pasakyti, ko tikitės iš šalia esančių?
Paprastai žinau, ko noriu, bet šiaip esu abejojantis žmogus. Abejojimas yra mąstymo priežastis. Jeigu neabejoji, tai jau diagnozė – tokie žmonės man kelia nerimą. Nes iškart uždaromos visos durys ir įeiti į tą pastatą jau nebesinori.
Bet juk dažnai sakoma, kad siekiant karjeros pasitikėjimas savimi būtinas. Tik pasitikėjimas ir nuolatinės abejonės tarsi nedera.
Kartais reikia apsimesti, kad kiti tikėtų, jog tu iš tikrųjų vedi ten, kur verta eiti. Dažnai privalai rodyti pasitikėjimą, net jeigu tau jo trūksta. Mano profesijos dalis – sugundyti žmones kartu leistis į kelionę, kuri neaišku, ar pavyks, nors tu ir žinai tikslą.
Tenka nerodyti abejonių ir visą laiką ieškoti atsakymų. Man patinka rinktis kalnus, kuriuos įveikti iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma, – tik tada atrandi ką nors vertingo. Jeigu žinai, kad lengvai užkopsi, ko ten lipti? Komercinis kinas kaip tik ir kopinėja po tokias kalvas.
O „Lošėjas“ nekomercinis?
Tikiu, kad šis filmas yra ganėtinai intriguojantis, kad sudomintų įvairią auditoriją. Čia daug intensyvaus veiksmo ir įtampos, trilerio siužetas, sudėtingi moters ir vyro santykiai, yra net melodramatinių momentų. Visa tai turėtų padėti žiūrovui įsitraukti be didesnio atokvėpio. Tačiau filmo tema negali būti išspręsta patogiais klišinio siužeto atsakymais. Labai įdomu, kaip žiūrovai priims tokį pasakojimą. Man auditorija tikrai svarbu.
Visą interviu skaitykite žurnalo „Laima“ rugpjūčio numeryje.