Lustą po savo oda implantavęs Raimundas Skurdenis: „Kai kurie žmonės dėl to net atsitraukia“

Prieš dvejus metus šalia Vilniaus iškilęs tarptautinei vokiečių kapitalo kompanijai „JUNG“ priklausančios ir jūsų vadovaujamos įmonės biuras tiesiog knibžda įvairiausių išmaniųjų sistemų. Įrengti ir specialūs kambariai, parodantys, kaip realybėje veikia jūsų platinama technika. Atrodo, geri rezultatai buvo ir anksčiau, tad kodėl prireikė tokių pokyčių?

Plėtėmės, organizavome daugiau mokymų, išplėtėme parduodamų prekių krepšelį, tad tiesiog nebetilpome buvusiame biure. Pirma galvojome tiesiog apie patogų biurą su pakeliamais stalais, specialiomis žaliuzėmis, įrengta klimato kontrole ir besikeičiančiu apšvietimu. Tačiau atėjo mintis, kad jei jau statome namą, tai kodėl neįrengus demonstracinių erdvių.

Juk norint naujam klientui parodyti, kaip veikia mūsų sistemos, labai sunku įsiprašyti pas jau mūsų paslaugomis pasinaudojusį, patenkintą klientą. Juk jam svetimi žmonės su kameromis, nenori matyti ir kitų klientų. Ir tai visiškai nestebina. Tad dėl to mūsų biure atsirado pilnavertis išmanus butas ir viešbučio numeris.

Jūsų biuras atrodo išties išmanus, o ką po dešimties metų galėsime vadinti išmania darbo vieta?

Tokiu savo biurą jau dabar galėtų vadinti dauguma įmonių, jei įdiegtų visas naujausias sistemas. Ateityje biuruose akimis negalėsite pamatyti jokių valdymo sistemų, veiks individualios stebėjimo sistemos, paremtos daugiau informacijos apie žmogų galinčiais suteikti jutikliais. Visa tai leis sukurti specialų mikroklimatą ir apšvietimą darbuotojui, sudarys komfortiškas ir resursus taupančias sąlygas.

Lustą užsisakiau Vokietijoje, tačiau Lietuvoje susidūriau su iššūkiu jį man implantuoti po oda.

Kartais jau galima pasakyti, kad ateitis – jau čia: pats turite į plaštaką implantuotą lustą. Kaip kilo tokia idėja?

Tiesiog norėjau daugiau patogumo. Su šiuo lustu atrakinu visas duris namuose ir biure, niekada nepamirštu raktų. Tai nėra kažkas labai novatoriško, pradinė lustų paskirtis – žmogaus identifikavimas ir smulkūs atsiskaitymai. Pokyčiams paskatino ir tai, kad esu technologijų entuziastas.

Lustą užsisakiau Vokietijoje, tačiau Lietuvoje susidūriau su iššūkiu jį man implantuoti po oda, nors  užsienyje tai daro auskarų vėrimo specialistai. Pati procedūra labai paprasta – lustą man po oda su didesne adata įšvirkštė medicinos darbuotoja. Panašiai, čipuojami gyvūnai. Lusto visiškai nejaučiu, nėra jokios žymės, į jį nereaguoja apsaugos aparatai oro uostuose ir kitur.

Tiesa, kartais kiti žmonės dėl šio mano sumanymo jaučia baimę, net esu matęs, kaip atsitraukia. Nors iš tiesų danties plombavimas ar nesudėtinga operacija yra kur kas didesnė invazija į kūną.

O ateityje bus daugiau lustų?

Svarstau dar apie vieną, skirtą atsiskaitymams. Tai nėra kažkoks tabu – jei technologija gali pagerinti mano gyvenimą, tai kodėl gi nepabandžius? Nereikėtų gyvenime ir karjeroje bijoti pokyčių ir naujovių, ypač jei jos padeda. Pavyzdžiui, ateityje, kai tik bus sukurta tokia technologija, įsidiegsiu mano parametrus stebintį ir juos gydytojui perduodantį lustą. Kodėl nepakanka išmanaus laikrodžio ar žiedo? Nes jie – tik tarpinė grandis, kurios mielai atsisakyčiau. O ekstremalaus sporto metu šis aksesuaras gali net sukelti pavojų.

Sakote, kad būtų patogu... Kaip technologijos panaudojamos jūsų kasdienybėje, padeda susidoroti su stresu ir pailsėti?

Šiuo metu dalyvauju programoje, kuria stebimi miego parametrai, fizinio intensyvumo lygis, iš to daromos kasdienybę koreguojančios išvados. Jei pamatysi, kad pusvalandžiu ilgesnis miegas padės jaustis geriau ryte, tai gali daryti įtaką elgesiui.

Technologijos padeda ir kitam mano pomėgiui – tik dabar pradėjau mokytis taisyklingai plaukti, kad jei reikėtų, galėčiau įveikti ilgas distancijas, išgelbėti skęstantį žmogų. Tad technologijos padeda sparčiau eiti link tikslo – jos stebi mano parametrus, galiu sekti savo progresą ir keisti treniruočių programą.

Kai tik bus sukurta tokia technologija, įsidiegsiu mano parametrus stebintį ir juos gydytojui perduodantį lustą.

O kita mano kasdienybė yra labai paprasta. Šeimoje esu ne direktorius, o vyras ir tėvas, tad esu priverstas anksti atsikelti iš lovos – turiu rytinį pasivaikščiojimą su mūsų auginamu mopsu, o tada du paauglius sūnus į mokyklą.

Vyresnysis taip pat yra technologijų entuziastas, oficialiai pripažintas jauniausiu išmaniųjų namų specialistu Lietuvoje. Tačiau tai jo pasirinkimas, į kurį nesikišau – manau, kad kiekvienas žmogus turi eiti tuo keliu, kuris jam atrodo priimtiniausias.

Aišku, technologijos padeda lengvesniems rytams. Gyvenu išmaniame bute, kuris penktą valandą ryto pereina iš taupymo į komforto režimą, sušyla ir tampa jaukesniu. Namuose taip pat pritaikytos ir vėdinimo, šviesos, šildymo, langų sistemos, įrengta speciali signalizacija. Tad išėjus iš namų tereikia paspausti vieną mygtuką, kad namas pereitų į taupymo režimą, ir daugiau nesukti sau galvos.

Nuolat raginate prisidėti prie socialinių iniciatyvų. Ar pats tai darote?

Esu kraujo ir organų donoras, nes tai yra svarbu, padeda žmonėms. O prie socialinių iniciatyvų prisidedu nuo jaunystės, kuri praėjo atsidavus savanoriškai veiklai – priklausiau ne pelno siekiančiai ir jaunus žmones buriančiai organizacijai, kurios tikslas buvo padėti rinkti šiukšles parkuose, lankyti senelių namus ir panašiai. Ši veikla tęsėsi ganėtinai ilgai ir suformavo iki šiol išlikusį draugų ratą. Gal tai nulėmė ir panašios mūsų idėjos bei mintys.

Dabar prisidėti prie socialinių iniciatyvų ne visada lieka laiko, tačiau visa tai atsispindi įmonės veikloje, pavyzdžiui, kasmet prisidedame prie „Maltiečių sriubos“ akcijos. Manau, kad tai net efektyviau: gerokai skiriasi tai, ką gali duoti įmonė, o ką – vienas žmogus.

Šiek tiek sugrįžome į praeitį. Šioje srityje sukatės jau beveik du dešimtmečius. Kaip ji sudomino?

Nuo pat jaunystės domėjausi technika: baigiau elektronikos studijas, tai atsispindėjo ir skaitomoje literatūroje – mėgstu mokslinės fantastikos knygas, kurioje jau seniai aprašytos, pavyzdžiui, balsu valdomos sistemos. Tiesa, vėliau įgavau ir verslo vadybos žinių, todėl mane pakvietė čia dirbti kaip gerą vadybininką.

Tuomet Lietuvoje buvo matomos tik šios įmonės užuomazgos, tad pradėjęs joje dirbti prieš 18 metų, o prieš 11 – ir vadovauti, galėjau skirti daugiau dėmesio man įdomiems dalykams. Tad darbas visada buvo ir iki šiol išliko ne tik tai, už ką gaunu atlyginimą, bet ir pomėgiu.

Koks jūsų indėlis į įmonės sėkmę?

Manau, kad didelis. Juk nuo vadovo priklauso labai daug, ypač jei jis yra entuziastingas savo srityje, natūraliai skatina įmonę judėti į priekį. Aišku, įtakos gali turėti ne tik teigiamos, bet ir neigiamos vadovo savybės – juk nebūna idealių žmonių.

Kolektyvas čia išties patenkintas ir dėl to lojalus – vidutiniškai dirbama apie 13 metų.

Taip pat esu labai demokratiškas vadovas, stengiuosi vadovauti remdamasis lyderyste, o ne įsakymais, stengiuosi, kad įmonėje dirbantys žmonės savarankiškai priimtų sprendimus. Galbūt tai ne visada efektyviausias metodas, bet ilgainiui duoda nemažai naudos. Kažkiek mano vadovavimo stilius perimtas ir iš motininės įmonės – tai šeimos verslas, kuriame sprendimai randami susėdus prie vieno stalo.

Aišku, kalbant apie sėkmę, reikėtų pabrėžti ir kolektyvo įtaką. Jis čia išties patenkintas ir dėl to lojalus – vidutiniškai dirbama apie 13 metų. Įdomu, kad man vadovaujant iš viso darbą savo noru paliko vos keturi žmonės, iš kurių pora – sulaukę pensinio amžiaus.

Per tuos kelis dešimtmečius technologijų pasaulis labai pasikeitė, matėte praktiškai viską. Tad ar dar kažkas nustebina?

Tikrai yra kas. Ir labai gerai, kad dar kažkas nustebina tiek technologine prasme, tiek kasdienybėje – juk kitaip būtų nuobodu gyventi. Pasaulis visiškai pasikeitė, kaip ir patys žmonės, jų supratimas apie kasdienius dalykus, patogumą. Pavyzdžiui, nori turiningiau leisti laisvalaikį, negaišti laiko ten, kur jo galėtų sutaupyti.

Kitų požiūris keitėsi, o kaip pasikeitėte jūs?

Kaip ir verslas, tikrai pastambėjau (juokiasi) Mano supratimas taip pat stipriai keitėsi, bet viena išliko – technologijos ir tuomet, ir dabar yra labai artimos.

Gyvenimo moto – Jei turi tikslą, jį gali pasiekti.