M.Bertulis ir D.Bunkus Zambijoje pateko į kalėjimą: pasijuto lyg seriale „Squid game“

Apie patirtį Afrikos kalėjime, aplink baimės jausmą ir istorijos baigtį Mantas Bertulis prabilo feisbuke. Savo įrašu sutiko pasidalinti ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais. 

„Dažniausiai, kai žmonės kažkur vėluoja arba neatlieka jiems priskirtų pareigų, ima galvoti visokias melagystes, kurios bent kažkiek pateisintų jų tokį poelgį. Mokykloje mūsų neatliktus namų darbus „sugriauždavo“ šunys ar žiurkėnai. Į pamokas vėluodavome, nes „užstrikdavome“ lifte. Darbą pramiegodavome, kadangi vakar „visuose namuose dingo elektra ir nesuveikė mano žadintuvas“. Kiekvienas tikrai galėtų pridėti kokią tai melagieną nuo savęs.

Tačiau, jeigu man šiandien kažkur būtų reikėję būti ir, rašydamas pasiaiškinimą kokiam darbdaviui, papasakočiau tikrą istoriją, tai mane turbūt tuoj pat surištų baltais rūbais ir išvežtų pasakoti savo „kliedesius“ pas tokius pačius nupušusius. Nes, na, normaliems, sveiko proto žmonėms greičiausiai taip nenutinka.

Tačiau tiesa yra tokia – pirmąją naktį Afrikoje mes su Danieliumi Bunkumi praleidome Zambijos kalėjime.

O dabar atsisėskite, įsitaisykite patogiai, jūsų laukia neįtikėtina ir kol kas košmariškiausia bei absurdiškiausia istorija vienu metu, kokia tik kada nors man yra nutikusi gyvenime. Su komedijos bei trilerio prieskoniais. Net, jeigu turėčiau kūrybingiausias smegenis, nesugalvočiau tokio scenarijaus, kuris mums nutiko Zambijos sostinėje Lusakoje“, – įrašą pradėjo M.Bertulis. 

„Apie 22:00 val. vakaro. Anksčiau išsiaiškinus, jog Lusakoje gyvena vietinis lietuvis, susitinkame su juo. Jis D.Bunkaus draugės sūnus. Smagiai pasišnekame viename prabangiame restorane ir nusprendžiame judėti į kažkokį naktinį klubą, kur šiek tiek daugiau veiksmo. Važiuojame dviem mašinomis. Bunkus su mūsų operatoriumi Robertu Kavaliausku eina priekyje, aš šiek kiek atsilieku. Prasilenkiu su kažkokiu seniu, kuris manęs klausia, ar turiu dokumentus, ar ne? Šaukia kažką „identification“, „identification process“, „arresting“. Nekreipiu dėmesio, galvoju, bus koks prisigėręs diedas arba šiaip nesiorentuojantis aplinkoje“, – pasakoja M.Bertulis ir priduria, kad po keleto akimirkų pradėjo gailėtis tokios minties. 

„Robkė nuėjo parūkyti ir žiūrime, jau pakuoja jį pareigūnai. Pribėgu prie mėlyno policijos autobuso, aiškinuosi, kas vyksta. Pyst jau ir mane griebia tuo pačiu šitie „gerieji samariečiai“. Tuomet pradedu vesti laidą „Klausimėlis“. Kas? Kaip? Kodėl? Už ką? Atsakymų nė su žiburiu nerasi. Suprantu tik tiek, kad reikia pateikti asmens dokumentus.

Bandau aiškinti jiems, jog mūsų tapatybę nustatantys popiergaliai yra viešbutyje, tiksliau „AirBnb“ apartamentuose. Rodau telefone mūsų visų trijų nufotkintus pasus. Gal bent taip supras, kad nesame kokie nelegalai iš Somalio, nes pagal odos spalvą turbūt neina to matyti. Aišku, maža iš to nauda“, – pasakoja M.Bertulis.

Mantas pastebi, kad greta buvęs Danielius Bunkus pareigūnų dėmesio tuomet išvengė. 

„Realiai, jis pareigūnams net nelabai įdomus pasirodo. Būtų norėjęs eiti iš čia, būtų ir išėjęs, bet Bertulis nebūtų Bertulis, jeigu nepakviestų prisijungti Bunkaus prie šio neplanuoto vakarėlio. Jis išmeta biką, pats pasiprašo į autobusiuką ir štai trys muškietininkai iš Lietuvos jau rieda viduryje nakties niekam nežinoma kryptimi.

Autobusas pilnas, sėdame į patį gala, o, kaip žinia, galiorka užduoda ritmą visam kolektyvui. Tuomet dar buvo tas momentas, kai buvo labiau gaila, kad praleidžiame gerą vakarėlį nei, kad baisu dėl savo ateities. Svarsčiau, kaip čia reikės grįžti netrukus atgal į tą klubą. Juokiamės su kitais „laimingaisiais“, bandome kažką ten dar aiškinti apie mūsų pažeistas teises, pakviečiame visus į after-party pas mus į namus, nes esame įsitikinę, jog šitas nesusipratimas greitai baigsis. Bet po truputį pradeda darytis neramu. Slapta filmuoju šį cirką, iki kol vienas pareigūnas pamato jauną perspektyvų augantį šnipą su iPhone’u 11 Pro Max bei atima man jį iš rankų. Kaip vėliau sužinosime, tai buvo vieną iš esminių klaidų“, – dalijasi keliautojas.

M.Bertulis pasakoja, kad visai netrukus pareigūnai juos nuvežė į kalėjimą. Mantas ironizavo, kad čia atsidūrę lietuviai jautėsi it dabar itin populiariame seriale „Squid Game“.

„Mus pasitinka pulkas kalašnikovais apsiginklavusių pareigūnų. Visi vorele yra suvaromi į visai nemažą erdvę, išklotą tatamiais. Pirma mintis – „Squid Game“. Ar mes dabar dalyvausime išgyvenimo žaidime? Nes nemažai azijiečių, yra ir vienas senukas, kaip tame seriale. Plius, visi nieko nesupranta ir nežino, kas čia dabar bus. Po truputį pradedu dairytis sau galimo partnerio, jeigu, tarkime, būtų koks dvejetų žaidimas. Tik nematau niekur to gaublio viršuje su galimu piniginiu laimėjimu. Bet kadangi čia Afrika, o ne Pietų Korėja, gal ne pinigais bus apdovanotas nugalėtojas. Kokiais jaučiais ar, tarkime, raganosio ragu.

Dar nuotaika visai laikosi aukštame lygyje. Aišku, turbūt kažkiek dėl to, kad ne sultis gėrėme, prieš atsiduriant čia. Kažką ten šokinėju ant to tatamio, bandau vaikščioti ant rankų“, – sakė jis.

„Robkė su savimi turėjo GoPro kamerą, tai pradėjome paslapčia filmuoti dalykus. Nes suprantame, kad vis tiek reikės kažkokių tai įrodymų, kitaip niekas nepatikės mūsų istorija. Per daug paini ir labiau primena paralelinį pasaulį nei realybę, o Mildai tai reikės paaiškinti, kad ne afrikietes birbinau visą naktį, kol buvau dingęs. Po to kilo gudri mintis, jog reikia išimti kortelę iš kameros ir paslėpti ją Bunkaus bate. Nes ofdrug patikrins kažką ir atims kamerą. Kaip parodė laikas, toks scenarijus ir įvyko…

Vienas iš jų vadukų buvo apsirengęs ryškiais mėlynais treningais, kur nesuprasi ar čia perekūpas ką tik nusipirkęs mašiną Afrikoje ir bandysiantis ją varyti į Europą, ar aukšto rango policininkas. Neatsimenu tiksliai ką aš jam pasakiau, bet iš jo savo pusėn išgirdau tokį sakinį: „I will do everything that you will come out from here last one. I swear you“. Supratau, jog mano šansai iš čia ištrūkti artimiausiu metu bei dar spėti į tą praleistą vakarėlį ganėtinai komplikuojasi.

Pradeda bėgti valandos. Viena, antra, trečia. Vandens niekas neduoda. Apie maistą net kalbos nėra. Jeigu gauni leidimą pamyžti, tai gali jaustis lyg laimėjęs įstrižainę per Teleloto. Kas kokią valandą užveža naują žmonių siuntą. Po truputį pradedame klausytis kitų mūsų likimo bendražygių istorijų, kaip jie čia atsidūrė. Vieną azijietę paėmė tiesiog iš viešbučio, kuriame ji dirbo, vos pasibaigus jos pamainai. Kita pasakojo, jog buvo kazino ir visai ėjo korta, kol nebuvo suimta. Nespėjo net išsikeisti žetonų bei pasiimti pinigų. Bet daugumą suėmė, kaip ir mus, prie klubų, barų. Kas keisčiausia, jog tarp mūsų buvo ir du Zambijos piliečiai. Viena moteris balta suknele, kuri greitai prarado savo originalią spalvą (aš apie suknelę, ne moterį), o kitas ryškiai margu kostiumu apsirengęs vaikinas vardu Joseph. Kaip jis pasakojo, pareigūnai dėl to prakeikto kostiumo palaikė jį Nigerijos piliečiu, nes ale toks stilius būdingas ten. Absurdas aukščiausio lygio. Bet bent jau atrodė geriausią tą naktį iš mūsų visų.

Ateina po truputį suvokimas, kad čia teks praleisti visą naktį ir miegoti ant kietos dangos, jeigu išeis bent kiek užmigti. Bunkui šita mintis nelabai patinka. Prieš šitą kelionę jis užmezgė kontaktą su įtakingo draugo iš Londono draugo broliu. Taip, perskaitėt teisingai. Ne draugo broliu, o draugo draugo broliu. Tai pabandysiu trumpai apibūdinti situaciją.

Mano telefonas paimtas. Robkės išsikrovęs. Bunkaus telefonas gyvas, bet be ryšio. Kaip ir savininkas. Bet dabar ne apie tai. Turim to mūsų draugo telefoną. Susirandam kažkokį kinietį, kuris sutinka paskolinti savo telefoną, nes čiešinam, jog padėsim ir jį iš čia ištraukti. Nežinau kaip tai galėjo skambėti gerai, bet paėjo. Skambinam į Londoną, niekas nekelia. Po to dar su kažkokia jo verslo partnere bandome susisiekti. Visų mūsų nustebimui ekrane užrašą „calling“ pakeičia „00:01“. Iš miegų pažadintai moteriai bandome greituoju būdu papasakoti sutrumpintą istoriją.

„Can you call tomorrow?“ – turbūt nelabai suvokusi kokio rimtumo tai situacija arba nesupratusi su kuo kalba, atšauna ji. Rytojus dar toli. Mums reikia pagalbos čia ir dabar. Nes būtų įkalintam už nieką ir nežinoti tolimesnių procedūrų, nėra malonus reikalas. Tad negalime laukti rytojaus, bandome nušviesti aplinkybes SMS žinutėmis. Ji pažadėjo išsiaiškinti kas čia dedasi. Paprašo parašyti, kurioje vietoje mes esame. Kaip mums tai padaryti, kai mes patys to nežinome? Vėl pasiskoliname kiniečio telefoną, o ten viskas hieroglifais... Google Maps užblokuotas, nes Kinija... Randame kažkokį kitą pakaitalą ir vuolia – Edwin Imboela Stadium. Mus laiko kažkokiame stadione. Nusiuntus visą šitą informaciją Bunkaus draugo verslo partnerei, gauname verdiktą – „It can‘t be true. It‘s fake police. You are kidnapped.“

Ir čia suprantame, kad mes susimovėme. Nes, na, tikrai. Viduryje nakties, kažkokie keistai atrodantys pareigūnai, kur kiekvienas vaikšto su vis kitokia uniforma, kažkokioje dziudo salėje, maisto/vandens neduoda, telefonus atiminėja, kyšio už laisvę neima. Aha, bandėme ir tai. Ko tik nebandėm mes...

Bunkus jau pradėjo tikrinti tatamio kilimėlį, jeigu reikės gintis nuo jų. Apžiūrėjome visą erdvę, ieškodami kažkokių dalykų, galėsinčių padėti išgyventi. Nelabai ką radome.

Atsigulėme romantiškai su Bunkumi šalia. Kojos į priešingas puses, bet jo galva ant mano peties, mano galva ant jo peties. Galvojame visokius variantus. Nuo A iki Z. Paimu jo telefoną, kuris po truputį miršta (lieka apie 18%) ir žiūriu kokius kontaktus jis ten turi, kurie būtų naudingi mums. Galvojame apie tai, kad kažkaip reikia prisikasti prie Užsienio Reikalų ministerijos. Landsbergio telefono Bunkus neturi.

„Gal turi kartais Mykolo Katkaus numerį?“, – klausiu savo partner in crime, nors nežinau kaip jis mums padėtų, bet Katkus nepėsčias, galvoju gal būtų patikėjęs mūsų istorija ir kažką suorganizavęs vidury nakties.

„ Jo turiu. Ai, kaip čia neturiu...“, – galvojam toliau...

„Edmundas Jakilaitis?“, – toliau žaidžiame šaradas ir sprendžiame galvosūkius, kas padėtų prisikasti prie URM bei mus ištraukti iš čia.

„Turiu Edmundo numerį. Dar galime Juozui Olekui paskambinti, mano bičiulis, buvęs krašto apsaugos ministras“, – sako Bunkus.

Visų pirma skambinti Edmundui naktį, dar kažkiek išgėrusiam ir pasakoti tokią neįtikėtiną istoriją bei sakyti, kad esi Zambijos kalėjime už nieką. Na, kaip pažiūrėsi, neskamba įtikinamai. Nes ir visos Pravėniškės juk sėdi „už nieką“. Kita vertus Edmundo žmona dirbo prieš tai URM, tai gal ir padėtų kažkaip. Skambinti Olekui... Buvęs krašto apsaugos ministras, bet Zambija šiek tiek toliau nuo mūsų krašto. Nusprendžiam niekam neskambinti, nesigadinti jau ir taip žemai kabančios reputacijos iki visiško nulio bei palaukti ryto.

Tuo tarpu dziudo salėje ryškėja charakteriai, formuojasi kastos. Vienas azerbaidžianietis, turbūt mūsų draugas visam likusiam gyvenimui, neleidžia pareigūnams eiti miegoti ir vis juos kalbina, uždavinėja logiškus klausimus, į kuriuos nesulaukia atsakymų. Nes, jeigu mes nemiegam, tai ir jūs nemiegosit. Jau matau, kad Bunkus su Robke lūžinėja, kol aš dar vaikštau po tatamį ir galvoju scenarijus. Iš lėto ir mano jėgos ima sekti, kadangi dar neturėjome iš viso miego nuo atvykimo į Zambiją, į kurią keliavome apie 26 valandas. Atsigulu ant žemės ir užmiegu.

Atsibundu apie 6:30 val. ryto, išgirdęs grandinės nuo vartų nuėmimą. Sekundei sužimba kažkokia viltis, kol nesupranti, kad čia atvežė tik dar vieną naują siuntą žmonių, pagautų gatvėje. Šiek tiek šaltoka, burna visa išdžiuvusi. Įveda būrį juodaodžių moterų su visokiais maišais. Atrodo, jog sučiuptos tiesiai iš turgaus kokio. Viena iš jų pradeda psichuoti, verkti. Visi jau pavargę, išsekę, pikti, susierzinę. Aplink vien triukšmas, apie poilsį jau gali pamiršti su visam. Prašau bent gurkšnio vandens, bet gaunu tik ironišką repliką, kad gausiu tuoj alaus, o ne vandens. Bet nei to, nei ano negaunu.

Paprašau vandes iš savo kitų kameros draugų. Šiaip, tiesą sakant, visi buvo ant tiek draugiški, kad net pagalvojau, jog visai išgyvenčiau kalėjime, jeigu nutiktų toks atvejis gyvenime. Bet užteko sulaukti ryto ir supratau, kad max galiu patempti pusdienį čia šitoje atmosferoje... Ir dar, kaip nerūkantis žmogus, tą naktį surūkiau kokias 6-7 cigaretes...

Bendravimas per kiniečio telefoną su Bunkaus draugo verslo partnere po truputį stumiasi į priekį. Jie jau išsiaiškino kur mes esame, paprašė atsiųsti visų mūsų vardus ir pavardes. Vėl viltis sužibo akyse. Bet kaip gretai sužibo, taip greitai ir dingo. Jau Bunkus siuntė mano duomenis, kai staiga šone pastebėjome raudonai apibrauktą šauktuką.

„Message didn‘t send“, – pasirodo išnaudojome visą kiniečio sąskaitą su visais šitais skambučiais į Londoną bei žinutėmis.... Vėl liekame nepešę nieko, nors atrodo jau buvome arti..

7:30. Atsidaro kalėjimo durys ir visi yra išvedami į šalia esantį futbolo stadioną. Jau apsidžiaugėm, pradėjom galvoti apie artėjančią laisvę. Matome du autobusus šalia futbolo vartų. Yra du variantai. Arba šitais autobusais mes grįšime ten, iš kur mus paėmė. Arba čia tiesiog „Chelsea” futbolo klubo treneris demonstruoja taktiką artimiausioms rungtynėms. Šitas juokelis apie fulę skambėjo žiauriai gerai mano galvoje, bet gyvai nelabai kas suprato…

Liepia visiems sėsti ant nuo saulės išdegintos žemės. Klausom nurodymų. Netrukus vienas autobusas išvažiuoja, atvažiuoja kitas visureigis, iš kurio išlipa koks 20 juodaodžių, prisiglaudusiuų vienas prie kito. Apie kažkokias humanitarines sąlygas čia net kalbos nėra. Bet koks vaizdas buvo skaudžiausias, tai matyti, kaip atvežė vieną pagyvenusią azijiečių porą. Moteris susiėmusi už širdies, veidas perkreiptas skausmo, toks jausmas, kad jos būsena priešinfarktinė. Bet šitiems ubagams prižiūrėtojams viskas yra dzin. Ne tai, kad neleidžia jai atsisėsti, bet dar ir laiko ant saulės, kuri užkilusi iki 32-33 laipsnių. Tik po didelių mūsų visų raginimų jai suorganizuojama kėdė bei palydima į šešėlį.

Laikas vėl bėga, bet be jokios didesnės naudos. Praeina valanda, dvi. Na, bent jau šiek tiek daugiau erdvės ir veiksmo nei sėdint toje dziudo kameroje.

Kas dar labai juokinga, jog į tą stadioną pradeda rinktis vietinė futbolo komanda treniruotis. Pradėjome juokauti, kad gausime progą nemokamai pažiūrėti futbolo mačą. Po to prašėmė leisti pažaisti su jais.

„If we win, everyone is free, okey?”, – siūlau sąlygas pareigūnui su kalašnikovu.

„If not, what then?“, – atsako nepasimetęs jis. Suprantu, kad iš tikrųjų artėjame prie Squid Game scenarijaus, tad atsisakome minties žaisti prieš juos.

„Išsirikiuokite visi į dvi grupes – tie, kurie turi dokumentus su savimi, ir tie, kurie neturi“, – pareina naujas nurodymas iš pareigūnų.

Aš vienintelis iš mūsų turiu dokumentą – europietišką ID kortelę. Ne auksinis bilietas, bet vis šis tas. Tad visai apsidžiaugiu, nes tuomet aš galėsiu išeiti, nulėkti iki chatos, paimti Danieliaus ir Robkės pasus, grįžti čia ir juos išlaisvinti.

Žmonės pasidalina į dvi beveik lygias grupes. Ir čia vėl man prieš akis iššoka Squid Game. Atrodo, jog tuoj lieps traukti virves ir tik pusė iš mūsų liks gyvi. Plius, viskas vyksta stadione... Per daug sutapimų.

Nuo prašymo išsirikiuoti praeina dar dvi valandos. Visi vėl susimėtė belekaip ir priminsiu vieną menką detalę – mes vis dar neturime jokio vandens, jau nekalbant apie maistą, o saulė kaitina nežmoniškai.

Kol mes laukiame savo laisvės valandos, į stadioną įžengia žmonės su kameromis bei mikrofonais. Visą šitą įvykį atvažiavo nušviesti vietinis vyriausybės valdomas žiniasklaidos kanalas ZNBC.

Paklausinėję ir padarę Vilmorus apklausą supratome, kad atsidūrėme tiesiog visiškai ne laiku ir ne vietoje. Prieš porą mėnesių įvyko Zambijos Prezidento rinkimai. Juos laimėjo opozicijai atstovavęs 59-erių Hakainde Hichilema. Šiuo metu jis gauna daug spaudimo iš visuomenės ir panoro parodyti ar įrodyti visiems, kad dirba savo darbą. Tad pasirodo čia įvyko net trijų skirtingų skyrių operacija, kurioje dalyvavo Drug Enforcement Commision, Financial Intelligence Center ir Zambia Police Service. Betrūko tik Zambijos armijos ir ARAS išminuotojų.

Ir pirmą kartą po ilgos pertraukos mes vos neapsimyžome iš juoko į kelnes, kai pamatėm,e kad Robkė duoda intervą šitai provyriausybinei televizijai. Ta prasme, žmogus, kuris visą naktį buvęs auka, tuoj taps tautos didvyriu. Na, net norėdamas tokio scenarijaus nebūtum sugalvojęs. Dar juokingiau buvo, kai radome šitą reportažą YouTube.

„Robertus Kaveraskus. Suspected Illegal Immigrant“, – nors imk ir į CV rašyk  Ane, Robertas Kavaliauskas? Kaip tau pirmas kartas Afrikoje? 

Tai mūsų draugas pradėjo pasakoti istoriją: „Why I‘m here? I don‘t know. We came from Lithuania, Europe. We landed yesterday. We puted things in hotel. We go out to the city. We have some drinks and we are here“, – trumpai ir aiškiai.

Gal reikėjo duoti šitą tekstą, kurį jūs dabar skaitote parašyti Robkei, būtų išėjęs daug glaudesnis bei konkretesnis. Bet šiaip, juokas juokais, bet tokia mūsų vakaro formulė ir buvo – airport -> hotel -> bar -> jail. Kas čia jums atrodo neįprasto? Eilinė diena ofise.

Tačiau staigiai atėjusi šlovė šiek tiek aptemdė smegenis Robkei. Ant vieno iš jo peties atsitūpė Liuciferis ir pakuždėjo jam idėją: „Davai, Robke, nebūk bailys, eik paerzinti vietinius pareigūnus su savo turima GoPro kamera“.

Jis taip ėmė ir padarė. Nesvarbu, kad ten nėra kortelės, bet mūsų draugas sugalvojo apsimesti, kad filmuoja policininkus. Vienas užmatė, pareikalavo atiduoti jam kamerą. Robkė kategoriškai su tuo nesutiko, tad gavo vieną spyrį per kojas, t.y. bandė jį pargriauti bei jėga atimti kamerą. Šiaip ne taip jie iškrapštė iš džinsų kišenės tą goprūškę. Kvailas ir neatsakingas ėjimas. Bet jau moralą atskaitėme, visi mes klystame, reikia užmiršti ir judėti toliau.

Jau sunku pražioti burną, ant kiek ji yra sulipusi nuo dehidratacijos. Pradedu prašyti bei siūlyti pareigūnams pinigų, kad nupirktų kažkiek vandens ir kokių bananų. Staiga pamatau čiuvaką, kurs neša kokius 6 butelius vandens. Sakau, ar galiu nupirkti iš tavęs juos ar bent jau vieną?

„No, you can’t. I’m bringing this water to one man. Daniel… (jau pagalvoju, kad vėl toks libanietis gavo kažką, nes irgi buvo vardu Daniel ir prieš tai kažką artimieji, laukiantys už vartų, jam perdavė) … ius Bunkus”, – pasirodo Bunkaus pažintys visgi veikia. Ir čia mes pirmą kartą susitinkame gyvai su tuo draugo draugo broliu vardu Mala. Jis ne tik atnešė vandens, atsiprašė už tokį šaltą Zambijos priėmimą, bet ir pasakė, kad nepaliks šios vietos, kol mes iš čia neišeisime. Tad draugų turėti visada yra geriau nei neturėti. Dar už kokios valandos jis atnešė ir šiek tiek maisto – apelsinų, obuolių, čipsų, sausainių. Nors iš pradžių ir baisiai norėjome valgyti, bet dėl adrenalino tas apetitas šiek tiek dingo.

Pasirodo mano ID kortelė netinka jų identification procesui. Reikia paso arba vizos. Liksim čia visam gyvenimui šitame stadione. Tik tokios mintys sukosi mūsų perkaitusiose makaulėse. Bet, na, negalime nustoti galvoję visokius problemos sprendimo variantus.

Bunkaus draugo draugo broils Mala ateina prie vartų ir sako, jog gali paimti mūsų pasus. Duodu jam raktą chatos, bet aš nežinau, kur mūsų AirBnb randasi, nes viskas yra telefone, o telefonas paimtas. Jie jo dar nenori grąžinti… Ir net neaišku, ar jis bus neišsikrovęs po visos nakties. Ačiū Dievui, kažkokiu stebuklingu būdu prisimenu mūsų apartamentų pavadinimą: „Pat’s Apartments”. Koks mūsų butas/kambarys? Beveik neįmanoma paaiškinti, bet sakau, jog per Google susirastų savininkę ir paskambintų. Atrodo planas po truputį pildosi.

Kol jis važiuoja iki mūsų chatos, chebrytė nusprendžia sugrąžinti mūsų visų telefonus. Pirmas, antras, penktas, dešimtas, penkioliktas telefonas ir vis dar nėra mano. Galvoju, kad jau prapiso jie jį arba kažkas paėmė už mane, tačiau iki pat galo palaikyta intriga baigiasi, kuomet ištraukia priešpaskutinį ragelį. Jis mano ir neišsikrovęs. Dar likę apie 24% baterijos. Mala nuvažiuoja iki mūsų chatos, pradeda pasakoti visą istoriją apartamentų šeimininkei. Aišku, kad niekas tuo nepatikės. Nepatiki ir ji. Paprašo Malos palikti savo asmens dokumentą bei daryti video skambutį, jog matytų, kad aš viską matau ir aš leidžiu Malai knistis po mūsų visų kuprines, ieškant pasų. Galiausiai, kaip kokius drakono rutulius, jis surenka tris mūsų išsigelbėjimo garantus ir greitai lekia pas mus.

Suprantu, kad tai yra visos šitos košmariškos istorijos pabaigos pradžia. Todėl staiga pasidaro gaila tų visų tikrai nelegalių migrantų iš Somalio bei kitų skurdžių valstybių, kurie atvyko į Zambiją ieškoti geresnio gyvenimo. Jie ne tik, jog buvo be asmens dokumentų, bet ir kai kurie be batų, suplyšusiais rūbais. Jeigu pas mus šviesa tunelio gale artėja, tai jiems laisve dar tikrai nekvepia ir jų laukia ilgas deportacijos procesas į Tanzaniją ar Zimbambvę, iš kur jie galima ir atvyko. Turbūt nelabai kuo galiu jiems daugiau padėti, tai nunešu bei atiduodu visą savo vandenį – pusantro buteliuko. Aišku, visiška smulkmė ir tik laikinas gelbėjimosi ratas, bet geriau nei nieko. Nuoširdžiai padėkoja man, tačiau netrukus buvo išrikiuoti prie sienos, užregistruoti, susodinti į autobusus bei išvežti kažkur kitur. Greičiausiai į tikrą kalėjimą...

Tuo tarpu aš atgavęs telefoną pirmiausiai parašau Mildai, nes staiga dingau naktį, nors prieš tai susirašinėjome: „Meile, vėliau parašysiu, papasakosiu kas nutiko. Kol kas esam kalėjime. Negaliu paskambinti. Bet turėtume tuoj ištrūkti. Nesakyk tik mano mamai. Nieko blogo nepadarėm, bet papasakosiu vėliau, sorry". Nežinau ar tai pati geriausia žinutė, kurią gali išsiųsti savo antrai pusei.

Po to randu praleistą Andriaus Mamontovo žinutę. Nes jis buvo Zambijoje prieš 10 metų. Išvakarėse paprašiau kažkokių patarimų, bet linksmiausia pasirodė žinutės pabaiga, kurią pirmiausiai ir pamačiau tik atsivertęs chatą.

„Zambija yra viena saugiausių ir draugiškiausių valstybių", – bliamba, galvoju kaip ironiška. Kad Andrius žinotų, kur dabar esu...

„Įžūlus – įžūl|us, įžūli (4, 3) akiplėšiškas, šiurkštus: Įžūlus žmogus. Įžuliai prv.: įžūliai žiūri į akis. Įžūliai kalbėti, elgtis. Įžūlybė įžūlumas.“

Toks yra žodžio „įžūlumas“ apibrėžimas Lietuvos žodyne. Tačiau aš papasakosiu kaip įžūlumas atrodo Zambijos žodyne.

„I want one orange“, – paprašo šalia besisukiojantis pareigūnas su oranžine berete. Jis buvo tas, kuris budėjo prie mūsų kameros visą naktį, žvengė iš mūsų ir normaliai neatsakydavo į nei vieną mūsų klausimą ar prašymą. Norėdamas nueiti pamyžti turėdavai gauti jo malonę.

Iš pradžių net nesuprantu, ar tikrai gerai išgirdau klausimą, nes negaliu patikėti, jog taip galėjo būti. Bet, kai jis netrukus dar parodo pirštu į mano apelsinus, suprantu, jog jis nejuokauja. Ta prasme, čiūve, mes visą naktį ir pusę dienos kimarinom be maisto, be vandens ir tu drįsti prašyti manęs apelsino.

„I wanted my phone all night. And now I want to go out“, – atsakau jam, bandydamas aiškinti, kad mes visi čia turim savo norų, tik ne visi jie yra tenkinami.

Nusižvengia jis, tačiau toliau tęsia: „Give me one orange“. Tu, juokauji? Tu rimtai? Aš nusprendžiu tikrai čia jų nešerti ir nepataikauti.

„Duok tu jam tą apelsiną, nes kitaip sėdėsim čia iki vakaro“, – sako daugiau patirties gyvenime turintis Bunkus.

Na, ok. Yra tiesos. Kišu jam du apelsinus, bet staiga iš stambaus pareigūno su kalašnikovu jis tampa įsižeidusia damute ir atšauna, kad dabar jau nebenori. Vis dar negaliu patikėti, jog čia ne sapnas, o realybė. Nu nenori nereikia. Nežaisiu aš čia dabar su juo kaip su mažu vaiku.

Bededant tuos apelsinus atgal į maišiuką, staiga damutė vėl atvirsta į pareigūną, ir vis dėlto paima vaisių bei pradeda čia pat prie mūsų jį nulupinėti bei valgyti.

Dar kas buvo aukščiausias įžūlumo laipsnis, tai, kad visi be išimties pareigūnai kapojo ledus. Mes, nevalgę, pavargę, sukaitę, pikti, o jie sūkos su pasimėgavimu ir be jokio skubėjimo spręsti šią situaciją, laižo tuos savo „Nykštuko“ ledus.

Mala perduoda mums pasus. Nešame juos imigracijos pareigūnui, kuris kaip į kokį klasės dienyną ranka visus surašinėja. Nežinau kur jie šitą informaciją panaudos, bet jau nebesvarbu. Viską supildžius esame paleidžiami į laisvę. Pirmas išeina Bunkus. Aš po kokių 10 minučių. Einu į lauką ir žiūriu mojuoja man Bunkus su Mala iš kažkokio bariuko. Tai mes ant tiek esame ilgai pykčio nelaikantys žmonės, kad visą naktį už nieką praleidę Lusakos kalėjime, nusprendžiame dar atsisėsti į policijos barą bei daryti jiems apyvartą. Bet tas pirmas šaltas alus, išėjus į laisvę, yra nerealaus skonio.

Robkė išeina paskutinis, bet vis dar niekas jam neatiduoda GoPro kameros. Tai pasirodo jie nusiuntė tą kamerą į Immigration headquorterius IT skyrių, kad patikrintų, ar toje kameroje nėra nufilmuoti pareigūnai ir t.t. Įdomu, kokia bus jų reakcija, kai pamatys, jog GoPro yra tuščia, be jokios kortelės. Tad atsiimti ją galėsime tik antradienį, nes sekmadienį Zambija (ir mes) švenčia Nepriklausomybės dieną, o pirmadienį ne darbo diena.

Ir turbūt tai yra viskas. Gal ir praleidau kokių detalių, bet šiaip visas šitas nuotykis buvo vertas filmo. O filmą mes tikrai sukursime, nes Bunkaus bate buvusi GoPro kortelė sveika ir veikianti, su vaizdais iš Zambijos kalėjimo.

Toks vat buvo mūsų pirmas įspūdis apie Zambiją. Faktas vienas, kad ne veltui jie yra laikomi trečiojo pasaulio šalimi, bet su kiek žmonių kalbėjome bei pasakojome šią istoriją, jie negalėjo mumis patikėti bei teigė, kad tai nėra normalu net Zambijoje.

Aišku, ir patys esame kažkiek kalti. Nes kaip rašė mums vienas Bunkaus draugas: „By law you are required as foreigner’s to have your ID on you at all times. Please bare that in mind as you move around.”

Todėl pabandysime Zambijai dar duoti antrą šansą. Nežinau ką turės ji padaryti tokio, kad pagerintų savo įvaizdį. Bet kaip rusai nėra visa Rusija, taip tikiuos keletas durnių ir arogantiškų Zambijos pareigūnų nėra visa Zambija.

O mes su Bunkumi per vieną naktį tapome vierhais. Kas gali prieš mus šakotis? Juk mes Afrikos kalėjime sėdėjome. Nes, jeigu išgyvenai čia, tai išgyvensi ir kitur. Net Pravieniškėse sėdintys turbūt nukeltų kepures prieš mus.

Istorija tikrai visam gyvenimui. Net už pinigus tokios nenusipirksi. Ir noriu pabrėžti tokią mažą turbūt visai neesminę detalę – čia buvo tik pirma „Buko ir Bu(n)kesnio“ kelionės po pietų Afriką diena. Kas bus po to? Man jau baisu pačiam pagalvoti.