M.Stasiulis – apie Gian Lucos giminę Argentinoje ir vos muštynėmis nepasibaigusias rungtynes

O kol vieni šoks, kiti leisis į nesibaigiančias keliones – Mindaugas Stasiulis ir Gian Luca Demarco pakvies kiekvieną žiūrovą pamatyti ir pajausti Argentiną taip, tarsi šioje tolimoje šalyje lankytumėtės ir patys, rašoma TV3 televizijos pranešime spaudai.

Kitaip nei likusieji, jūs su Gian Luca nešokote tango ir vietoje to keliavote. Koks buvo jūsų kelionių tikslas? Ką jau visai netrukus pamatys žiūrovai?

Kai mes pamatėme, kiek „tangomanai“ aria repeticijose, dėkojome visiems pasaulio dievams, kad mes nepasirašėme šokti. Tie bepročiai išeidavo ryte ir po šokio zulinimo grįždavo tik vidurnaktį. Na, o mes gyvenome kaip svajonėje: ryte atsikeliame, pasiimame skrydžio bilietus, pinigų, ir... pirmyn ieškoti nuotykių po visą Argentiną!

Be vietinių kelionių Buenos Airėse ir aplink jas, turėjome 3 skrydžius į fantastiškiausias Argentinos vietas. Pamatėme bene gražiausius pasaulyje Iguazu krioklius, bastėmės po spalvotus Purmarca kalnus, ir, galų gale, skridome į piečiausią tašką pasaulyje, kuriame dar gyvena žmonės – Patagonijoje esantį Ušuaja miestelį.

Mano žodžiai skamba taip gerai, jog atrodo, kad meluoju. Negaliu apsakyti, kaip mums su Gian Luca pasisekė, todėl mes stengsimės šios nuostabios šalies vaizdus ir nuotykius perduoti ir žiūrovams.

Girdėjau, kad Buenos Airėse gyvena ir Gian Lucos giminė?

O taip! Čia visa atskira istorija ar net serialas. Jau oro uoste mus su Gian Luca pasitiko nerealusis jo dėdė Graciano. Gian Luca su juo ir kitais giminaičiais matėsi tik paauglystėje, dėl to susitikimo akimirka buvo labai jautri. Realiai pasijaučiau kaip filme. Jo giminaičiai – išeiviai iš Italijos, kurie šiuo metu gyvena Buenos Aires priemiestyje.

Ir ką jūs galvojat? Jau po poros dienų mes sėdėjome taksi ir judėjome aplankyti jo giminaičių. Sakau „mes“, nes jausmas toks, kad jie tapo ir mano gimine. Jie pasitiko mus taip, kaip ir fantazavau: nukrautas stalas, pilnas namas žmonių, o lauke kepa kokie 20 kilogramų mėsų, kurią vietiniai vadina „asado“.

Gian Luca gana gerai kalba ispaniškai, tad jis puikiai susikalbėjo su tais, kurie itališkai jau nekalba. Kas įdomiausia, kad vakaro eigoje ir aš jau viską supratau, ir, kiek pamenu, jau ir pats kalbėjau (juokiasi). Neįtikėtinas patyrimas.

Bet čia dar ne viskas. Vakarėlio eigoje mums buvo pranešta, kad šitos vaišės – dar tik pradžia. Didžiulė skarda su karštomis žarijomis per kambarį buvo nešama pas kaimynus, kur laukė antra baliaus dalis. Čia mes supratome, kad reikia kuo greičiau važiuoti namo, nes kitu atveju būsime nužudyti maistu.

Argentina sužavėjo ir kitus projekto dalyvius. Inetai Stasiulyte didžiausią įspūdį paliko šios šalies žmonių būdas, Leonui Somovui – įspūdingo grožio Buenos Airių knygynai. Tiesa, jie pamatė tik dalį to, ką turėjote galimybę išvysti jūs… Kas tau pačiam paliko didžiausią įspūdį?

Vėliau su Gian Luca netgi pradėjome nuo dalyvių slėpti, kur keliaujame. Jiems buvo per sunku girdėti, kad mes lekiame į vietas apie kurias jie skaitė tik geografinių stebuklų knygose. Jie sunkiai dirbo, treniravosi, todėl mes juos norėjome apsaugoti nuo streso ir nesakydavome, kokius malonumus patiriame (juokiasi).

Argentina – nesuvokiamo dydžio šalis, kuri turi viską, kas gali būti įdomu keliautojui: nuo tropinių džiunglių, didingų kalnų, senųjų genčių iki modernių miestų bei įspūdingų ledynų. Man ši šalis pasirodė labai europietiška. Nieko keisto, nes Argentinoje gyvena ištisos kartos imigrantų iš senojo žemyno, kurie čia atsivežė savo kultūrą, papročius, architektūrą. Viskas nuostabiai susimaišė su turtingu vietiniu kontekstu ir taip turime neįtikėtino grožio šalį.

Nė viena kelionė, kad ir kaip gerai suplanuota bebūtų, nepraeina be kuriozų ar šiaip ne vietoje pasitaikiusių nesklandumų. Kas tokio netikėto nutiko jums?

Pirmiausia noriu pasakyti, kad su Gian Luca mes labai stipriai susibičiuliavome ir leidomės į nuotykius atsipalaidavę, be streso ir su visomis įmanomomis nesąmonėmis. Liūdna ar nuobodu nebuvo nė vieną akimirką.

Mums labai pasisekė, jog tuo metu, kai keliavome, kaip tik vyko pasaulio futbolo čempionatas, kurį ir laimėjo Argentina. Šie žmonės dėl futbolo yra pablūdę. Čempionato pradžioje jie buvo gana santūrūs ir daug nesitikėjo, bet vėliau viskas taip įsisiūbavo, kad buvo gražu žiūrėti.

Labai svarbių Argentinos rungtynių prieš Lenkiją į milžinišką parką, kuriame buvo keliasdešimt tūkstančių žmonių, ėjome stebėti ir mes. Be abejo, vilkėjome Argentinos rinktinės marškinėlius. Ir ką sau galvojate? Iš kelių vietinių „marozų“ sulaukiau pastabų, kad aš neatrodau kaip argentinietis – esu panašus į lenką! Visą mačą meldžiausi, kad lenkai futbolo aikštelėje gautų į kaulus – kitu atveju, man būtų tekę už juos atsiimti.

Visi projekto šokėjai pabrėžia, kad bene didžiausias iššūkis jiems buvo nepakeliamas fizinis krūvis. Netikiu, kad ir jūsų kelionės praėjo be iššūkių… Su kuo susidūrėte jūs?

Taip, mes irgi patyrėme didžiulius krūvius kūnui. Tiek daug skanios mėsos dar neteko valgyti, todėl kartais mes jau net kankindavomės, kai prieš akis atsirasdavo eilinis pusantro kilogramo mėsgalys (šypsosi).

Kalbant rimčiau, gal kiek išvargindavo tempas, nes keliones pradėdavome 3-4 valandą ryto. Bet, kai tai yra tavo svajonių kelionės, visi miegai išsilaksto. Aš neturiu nė menkiausios teisės kuo nors skųstis, ir net nežadu to daryti. Nes tai, ką mes patyrėme, yra fantastika.

Keliaujant ne ką mažau svarbu turėti ir gerą partnerį. Koks kelionių partneris buvo Gian Luca?

Mūsų duetas susilipdė tvirčiau nei Eifelio bokšto konstrukcijos. Dar ir dabar į vienas kitą kreipiamės „broli“. Mus vienija daug bendrų dalykų: mėgstame taukšti niekus, esame pozityvūs, patinka gerai pavalgyti, nesame konfliktiški. Gerai ir tai, kad kolega neknarkia, todėl tas 3 savaites jis buvo puikus kompanionas. Ir dar... Jei ne Gian Lucos ispanų kalba, būtume ten pražuvę, nes angliškai ten mažai kas kalba.

Šokių ir nuotykių projektas „Tangomanai“ – nuo kovo 12-osios, kiekvieną sekmadienį, 19.30 val. per TV3.