Maestro Donatui Katkui – 80: apie pokštus, nereikalingus „blizgučius“ ir ateities planus

15min paskambinus ir pasiteiravus, kaip jaučiasi sulaukęs tokios sukakties, šmaikštumo niekada nestokojantis maestro atsakė:

„Jaučiuosi, lyg būčiau aštuoniasdešimties. Keista, bet šis jausmas jau kurį laiką mane yra užvaldęs ir niekaip nepaleidžia. Todėl dabar imu laukti devyniasdešimtmečio – gal tuomet dabartinė savijauta praeis.“

Apie dabartinį savo laiką ir gyvenimą padėjus batutą į šoną, kasdienius džiaugsmus ir nerimą, kultūros prasmę ir humoro pamokas, netikėtas meno formas bei dar nebaigtus darbus – pokalbis su profesoriumi, Šv.Kristoforo kamerinio orkestro įkūrėju ir ilgamečiu jo vadovu D.Katkumi.

Apie gyvenimą su pandemija ir Ukraina

Paklaustas, kaip gyvena pastaruoju metu, D.Katkus teigė nesukantis galvos dėl pandemijos, nes yra pasiskiepijęs. „Kai esi pasiskiepijęs ir nesergi, kovidas atrodo mažmožis – gyveni ir tiek.“

Tačiau jis negailėjo kritikos tiems, kurie iki šiol atsisako skiepytis ir neigia medicinos mokslą. Anot žinomo muziko, jei dabar išmestume visą medicinos mokslą, pamirštume jo teikiamą naudą, tai būtų visiškas absurdas.

„Man liūdna, kad šia situacija naudojasi pikti ir neatsakingi politikai, kurie šitaip daro savo purviną karjerą, organizuodami minias žmonių. Neigti mokslą, žinias, žmonijos patirtį, gebėjimą suvokti pasaulį – tai nesąmonė. Deja, tokioje visuomenėje dabar mes gyvename“, – kalbėjo D.Katkus.

Vos tik fronto linija pasikeitė ukrainiečių naudai, mano nuotaika iškart pasitaisė.

Tuo tarpu įvykius Ukrainoje, kaip ir daugelis žmonių Lietuvoje, jis teigia sekantis kasdien, o šiuo metu be galo džiaugiasi ukrainiečių karių laimėjimais ir atkovotomis teritorijomis. „Vos tik fronto linija pasikeitė ukrainiečių naudai, mano nuotaika iškart pasitaisė“, – teigė maestro.

Vis dėlto, jis taip pat pažymėjo, kad mums, gyvenantiems toli nuo fronto, šis karas yra lyg įtempto siužeto filmas, nors tai yra neatsiejama nuo sukrečiančių ir skausmingų kitų žmonių išgyvenimų.

„Kai pagalvoju, kad ten išties yra žudomi ir kankinami žmonės, man pačiam ima skaudėti. Jūs suprantate – žudomi ir kankinami žmonės... Tai baisu“, – kalbėjo D.Katkus, kartu pabrėždamas, kad tai jam primena ir tragiškas mūsų tautos karo, tremties bei pokario patirtis, ir dėl to ne tik baisu, kas gali nutikti, kur kas svarbiau suvokti būtinybę remti Ukrainą ir jos kovą, kad tai, kas buvo, nebepasikartotų.

Menas atskleisti pasaulį

Aistringas muzikantas, knygų skaitytojas, filmų ir spektaklių žiūrovas D.Katkus pabrėžia, kad esminė kultūros ir meno paskirtis – atskleisti žmogui pasaulį ir parodyti, koks jis išties yra.

„Menas turi žmogui parodyti jį patį, padėti pažinti tikrąsias jo emocijas, patirtis, o per tai – geriau pažinti ne tik jo praeitį, bet ir ateitį. Visos žmonijos praeitį ir ateitį“, – pabrėžė maestro.

Tuo tarpu dabartinei mūsų kultūrai jis negailėjo ir aštrių kritikos žodžių.

„Koks dabar mūsų menas? Tai tiesiog savimi patenkinto narcizo kliedesiai. Visur dominuoja popsas ir pramoga – niekas nenori nei mąstyti, nei ašaroti. Net karas nejaudina, tėra pramoga – įsijungei žinias, pažiūrėjai, tada perjungei kanalą ir pamiršai. Tavęs tai nebejaudina“, – kalbėjo D.Katkus.

Kas mes esame – štai kur yra didžiausias kultūros klausimas, didžiausia problema, bet šiandien tai yra pamiršta ir užklota trumpalaikėmis pramogomis ir blizgučiais.

Maestro teigimu, šiandieninėje kultūroje jis ilgisi išties vertingų meno kūrinių, kurie kalbėtų apie žmogaus esmę, apie mus šiame laike ir bendražmogiškas patirtis, kurios būdingos visiems žmonėms, visais laikais. „Kas mes esame – štai kur yra didžiausias kultūros klausimas, didžiausia problema, bet šiandien tai yra pamiršta ir užklota trumpalaikėmis pramogomis ir blizgučiais“, – sakė garsus muzikas.

Paklaustas, ką pastaruoju metu skaitė ir kas jį asmeniškai labiausiai palietė, D.Katkus teigė, jog yra poezijos fanas – pilna spinta namuose yra būtent tokių knygų.

„Neseniai išsitraukiau 1993 metais išleistą Jono Strielkūno eilėraščių knygą „Trečias brolis“ – kokia gera poezija, koks puikus poetas, koks išmintingas žmogus. O kokia nuostabi estetika... Dabartiniu laiku, kai visur dominuoja bjaurumas ir šlykštumas, šitoks menas yra atgaiva ir sielos džiaugsmas“, – pažymėjo D.Katkus.

Apie spoksojimą į tuštumą

Maestro priminus, kad jis ir pats yra išbandęs įvairias meno formas, pavyzdžiui, dirigavimą baikeriams, jis teigė, kad tai buvo performansas, kuriuo siekė atskleisti šio žanro tuštybę ir beprasmiškumą.

„Performansas, – anot žinomo muziko, – turi turėti virš-idėją, kodėl tai daroma ir ko tuo siekiama. Pavyzdžiui, Jurgis Mačiūnas visuomet ieškojo ne tik išraiškingos formos, bet ir koncepcijos – ko tokiu veiksmu siekiama.“

Dirigentas prisiminė ir pats su orkestru surengęs ne vieną performansą. Vieno tokio metu, muzikantai negrojo, o tiesiog sėdėjo scenoje ir žiūrėjo į salėje sėdinčius žiūrovus.

„Mes sėdime ir jie sėdi. Mes žiūrime į juos ir jie žiūri į mus. Tokia nekasdienė situacija kelia labai daug minčių, o tai, pripažinkime, jau nemenkas laimėjimas“, – kalbėjo D.Katkus.

Truputį pažaidžiau ir baigiau. Dabar taip jau nebedarau.

Tuo tarpu performansas su baikeriais, anot maestro, neturėjo jokios prasmės. Tai tebuvo tam tikrų, anuomet ir dabar populiarių meno formų mėgdžiojimas. Štai kodėl dirigentas labai džiaugėsi, kai po pasirodymo Dortmunde, Vokietijoje, viename laikraštyje pasirodė labai kritiškas straipsnis apie tokį jų „koncertą“.

„Pagaliau kažkas suprato, ką tuomet norėjau pasakyti ir parodyti. Aš juokiuosi iš žmogaus spoksojimo žiūrint ir bandant kažką atpažinti ir suprasti. Bet jei žiūri ten, kur nieko nėra, ką tuomet gali atrasti?“ – retoriškai klausė D.Katkus.

Jo teigimu, šitokia raiška buvo trumpalaikis sumanymas: „Truputį pažaidžiau ir baigiau. Dabar taip jau nebedarau“, – juokdamasis kalbėjo maestro.

Su trupučiu juoko ir nesąmonių

Bent kiek pažįstantys D.Katkų, dalyvavę jo koncertuose ar matę pasirodymus įvairiose televizijos projektuose bei laidose, neabejotinai pastebėjo ir nuolatinį jo pomėgį pokštauti ir rimtu veidu kalbėti juokus bei sekti nebūtas pasakas.

Paklaustas, iš kur šis jo bruožas, į devintą dešimtmetį žengiantis maestro teigė, jog toks jis yra iš prigimties, o juokas ne tik suteikia jam daugiau spalvų gyvenime, bet ir leidžia pamatyti daugiau prasmių.

„Humoras neretai yra labai kontrastingas, o jo kuriamos daugiaprasmės asociacijos – netikėtos. Štai kodėl aš visada stengiuosi kalbėti tokia kalba, su trupučiu juoko ir nesąmonių“, – kalbėjo D.Katkus.

Perkeltinės prasmės suteikia gyvenimui skonį ir leidžia žymiai paprasčiau žiūrėti tiek į save, tiek ir kitus.

Pasiteiravus, ar per tokį liežuvį nėra nukentėjęs ar prisišnekėjęs, jis teigė, kad taip yra nutikę ne kartą ir ne tris. Tačiau dėl to jis nė kiek nesijaudina, nes humoras, visų pirma, padeda gyventi jam pačiam.

„Žaidimai binarinėmis prasmėmis visada yra pavojingi, nes tu niekada negali būti tikras, ką žmogus galvoja ir kaip supranta tavo žodžius. Nepaisant to, perkeltinės prasmės suteikia gyvenimui skonį ir leidžia žymiai paprasčiau žiūrėti tiek į save, tiek ir kitus“, – teigė žinomas muzikas.

Pasak jo, humoras labai aiškiai parodo, koks yra žmogaus santykis su pasauliu ir savimi pačiu, todėl tai yra vienas geriausių būdų pažinti ir kitą.

„Būna, žmogus eina ir per neapsižiūrėjimą užliūva už ko nors, gal net pargriūva. Vienas tokioje situacijoje ima keiktis ir koneveikti visą pasaulį, o kitas tik pasijuokia iš savęs ir savo žioplumo. Iš tokio mažo epizodo, gali pamatyti, kaip žmogus vertina pats save. Gebėti iš savęs pasijuokti ir nežiūrėti rimtai – tai didelė laimė“, – kalbėjo D.Katkus.

Maestro teigimu, būtent humoras jį patį moko atlaidumo, empatijos ir atsipalaidavimo, o tai ir yra geriausias sveikatos šaltinis.

Planuose – dienoraščių ir muzikos kritikos knyga

Paklaustas apie savo artimiausius planus, D.Katkus teigė, tikintis šviesia ateitimi, nes didžiąją savo gyvenimo dalį buvo mokomas žvelgti viltingai ir pozityviai į tai, kas laukia gyvenime.

„Pamenu, kaip laukėme 1980-ųjų, nes Chruščiovas paskelbė, kad tuomet, galų gale, gyvensime tikrame komunizme. Tai ir iki šiol laukiu – gal kas nors pagerės. Juk kiekvienam norisi daugiau šviesos ir gerumo“, – kalbėjo D.Katkus.

O belaukdamas geresnio gyvenimo, jis ir pats nesėdi rankų sudėjęs – netolimoje ateityje planuoja išleisti savo dienoraščius, kuriuos pradėjo rašyti būdamas vos dvylikos.

„Pradėjau 1954 metais ir visą gyvenimą rašiau savo įspūdžius, patirtis, išgyvenimus. Tai nebuvo labai nuoseklu, daugiausia rašiau gastrolėse, nes tada turėdavau daugiausia laiko. O kai reikėdavo gyvenimą gyventi, tada rašymus atidėdavau į šalį ir tiesiog gyvenau“, – pasakojo žinomas dirigentas.

Nors dabar jis ir negastroliuoja, tačiau šiuos užrašus tęsia iki šiol, mat dabar turi marias laisvo laiko.

Šiuose dienoraštiniuose tekstuose, anot jo, netrūksta įdomių vietų. Kai kas, beje, iš šių užrašų buvo pacituota praėjusiais metais pasirodžiusioje D.Katkaus atsiminimų knygoje „Užrašai iš Rokantiškių“.

Tačiau jis pabrėžė, kad skaitant šių tekstų visumą gali atsiskleisti ne tik asmeniniai vieno žmogaus išgyvenimai, bet ir Lietuvos muzikinės kultūros pjūvis bei mažai girdėtos ar net pamirštos istorijos, o tai, maestro teigimu, visada intriguoja.

Pasak D.Katkaus, nors dabar jis ir negastroliuoja, tačiau šiuos užrašus tęsia iki šiol, mat dabar turi marias laisvo laiko.

„O ką dabar man veikti? Imu pavyzdį iš kitų rašytojų – jei jau pasidaro nuobodu, reikia rašyti. Vieni rašo eilėraščius, kiti – romanus, o aš – dienoraščius“, – juokavo muzikas.

Maža to, D.Katkus prisipažino, kad šiuo metu dirba ir prie dar vienos savo knygos – muzikos kritikos straipsnių rinktinės, kuri, jei ateitis bus šviesi, pasirodys po poros metų.