„Gėda pasakyti, bet dvidešimties metų dar nemokėjau nei kotleto, nei blynų iškepti – studentė iš namų veždavausi mamos paruoštų pusgaminių, – juokdamasi pasakoja Jomantė ŠLEŽAITĖ-PAUKŠTĖ (31).
„Tada sau pasakiau, kad taip toliau būti negali, ir pamažu pradėjau šeimininkauti.“ Dabar Jomantė gamina daug ir su džiaugsmu. Tiesa, tik tada, kai yra gerai nusiteikusi.
„Maistas – mano nuotaikos indikatorius. Tikiu, kad tai, ką būdama liūdna ar pykstanti paruošiu, nebus taip skanu, todėl tada geriau iš viso neinu į virtuvę, – dalijasi savo nuostatomis. – Šeimininkaudama daug liečiu, čiupinėju, glostau produktus, iš kurių ką nors gaminu: žinau, kad mano energija persiduoda žmogui, kuris tai valgys.“ Puikiai gamina ir Jomantės vyras. Ji juokiasi, kad abu turi patiekalų, kurių receptų iki šiol vienas kitam neišduoda. Ragauti su slaptais ingredientais mylimo žmogaus paruoštą patiekalą – dar įdomiau.
Jomantei labiausiai patinka gaminti ką nors nesaldaus pusryčiams ar pietums. Jai įdomūs visokių užkandžių, užtepėlių, kepsnių receptai. Kai tik turės laiko, naujuose namuose iškraus kol kas sandėliuke pūpsantį didžiulį lagaminą, pilną receptų knygų ir žurnalų.
Muzika, tapyba, maisto ruošimas, namų puoselėjimas – atrodo, kad viskas, ko ji imasi, puikiai sekasi! „Labai sunkiai gimiau, gal todėl Dievas mane apdovanojo įvairiais talentais?“ – svarsto Jomantė, nes jos tėvai, seneliai – ne meno pasaulio žmonės. Dabar ji laukia, kada pradės žaliuoti mažame kiemelyje neseniai jos tėčio užsėta žolė. „O tujas sodinau – aš“, – kvatoja energinga moteris.