Majonezas. 3 įdomios versijos

1 versija

Per Septynerių metų karą (1756–1763) prancūzai užėmė Ispanijai priklausiusią Menorkos salą, esančią Viduržemio jūroje. Ten taip pat išsilaipino ir anglai, kurie apgulė salos sostinę Mahoną. Prancūzų kareiviai beveik badavo, nes iš visų produktų buvo likęs tik alyvuogių aliejus ir kiaušiniai. Taigi omletas ir kiaušinienė jau buvo įgrisę iki gyvo kaulo. Kartą virėjas sugalvojo pagaminti naują padažą: jis sumaišė kiaušinių trynius ir aliejų, masę pabarstė druska ir cukrumi. Skonis visiems pasirodė fantastiškas. O padažą pavadino apgultosios sostinės vardu, prancūziškai tai skambėjo kaip Mayonnaise.

2 versija

Tai irgi susiję su Mahonu, tik veiksmas vyksta jau 1782-aisiais. Tada hercogas Luisas de Crillonas – prancūzas, tarnavęs ispanams, atima miestą iš anglų. Pergalei atšvęsti buvo pagamintas specialus padažas iš alyvuogių aliejaus ir kiaušinių.

3 versija

Majonezas nebuvo išrastas ne 1756 m. ir ne 1782 m. – virėjai jį gamino naudodamiesi labai senu ispaniško padažo, apie kurį dar rašė Vergilijus, receptu. Į jo sudėtį įėjo aliejus, česnakai ir kiaušiniai. Nors padažas vadinosi aioli, prancūzų virėjai pavadino jį majonezu ir išpopuliarino visoje Europoje. XVIII–XIX a. majonezas buvo labai brangus, nes rankiniu būdu sumaišyti kiaušinio trynius ir aliejų iki tobulos konsistencijos nebuvo lengva. Tik tuomet, kai į pagalbą virėjams buvo pasitelkta technika, majonezo gamyba tapo prieinama visiems.

Trys paprasti naminio majonezo receptai

Apie pirktinio majonezo žalą prirašyta nemažai: žinome, kad jis itin riebus, labai kaloringas, jame gausu dažiklių, skonio stipriklių, aromatizatorių ir mažai baltymų. Tačiau namie paruoštas padažas iš šviežių kiaušinių ir gero alyvuogių aliejaus gali bent retkarčiais (nes tikrai yra kaloringas) paskaninti jūsų salotas. Naudokitės elektriniu plakikliu.