Viena ryškiausių savo kartos aktorių Irena KRIAUZAITĖ – tiesaus veriančio, tiesiog karališko žvilgsnio! Ir gyvenimas jos – ryškus, su spontaniškais viražais, be nuobodulio prieskonio. Net dabar, kai ji gyvena kaime, kuriame anksčiau slaugė mamą, o paskui išsislaugė pati, – po ligos, smogusios prieš kelerius metus, reikėjo iš naujo mokytis net kalbėti.
Jei pasitaikytų galimybė atsidurti kokioje nors vienoje dienoje iš praeities, kurią pasirinktumėte?
Norėčiau grįžti į momentą, kai vaidinau tą savo karvutę spektaklyje pagal Sauliaus Šaltenio pjesę „Škac, mirtie, visados škac“. Juk pirmas vaidmuo, aš visai jauna, maniau, kad vaidinsiu „kažką tokio“, o per vaidmenų paskirstymą pamačiau: karvė! Vaidinti karvę jaunam žmogui! Tik nutilau, užsisklendžiau...
Supratau – pasirinkimo nebus. Pradėjau ruoštis vaidmeniui, gilintis į tai, ką Saulius Šaltenis pjesėje yra parašęs, o ten visko daug: ir skausmo, ir meilės, ir išdavystės. Ir karvės ėmė atrodyti labai gražios – jų gi didelės liūdnos akys. Prisiminiau ir savo vaikystę, gyvenome ūkiškai, močiutė laikė karvutę.
Kolegos guodė: „Tu tik neišgyvenk, Irute, tavo didelės akys, priklijuosim ant kaktos kokios nors tušonkos etiketę, ką nors tikrai sugalvosim, kad nebūtų nuobodu į tave žiūrėt.“ O ką reiškia jaunai artistei pasakyti: „Kad nebūtų nuobodu į tave žiūrėt...“ Tuo metu nesipiktinau, tik pagalvojau, kad man ant kaktos tai jau tikrai niekas jokių etikečių neklijuos, o jei bus neįdomu į mane žiūrėti, tai nėra ko toje scenoje ir stovėti! Buvau išdidi...