Mantas Katleris: ciniškumas į mane iki kaulų smegenų įsiskverbęs

– Jūs – rimtas žmogus? Ar būti komiku yra gyvenimo būdas?

– Mamai ar darbdaviams aš visada labai rimtas. Merginai – toks per vidurį. Draugams – žmogus, iš kurio galima pasijuokti. Elgiuosi pagal aplinkybes. Juokauju ten, kur jaučiuosi laisvai, nejuokauju ten, kur galiu būti nesuprastas. Nemėgstu laužyti ledų nepažįstamose kompanijose. Aišku, buvimas komiku mane įpareigoja bent truputį pajuokauti, kad paskui žmonės nesakytų: „Nu, susipažinau vakar su tuo Katleriu... Nu, medis, žinok... Sėdi, klauso, jokio bajerio.“

– Kaip tėvai jus auklėjo? Ar auklėjo Panevėžio gatvės?

– Tėvai auklėjo taip, kad mokslai būtų svarbiausia. Nevertė eiti į jokius būrelius, dėl to nieko ir nemoku: nei šokti, nei boksuotis, nei iš po krepšio įmesti. Bet mokiausi geriau už draugus: tada galvojau, kad uždirbamų pinigų kiekis tiesiogiai priklauso nuo to, kokiais pažymiais baigi mokyklą. Naivus buvau. O su Panevėžio gatvėmis esu pažįstamas, bet neįtraukė jos manęs. Tiesiog netiko man treningai ir plika galva.

– Dėl kokių būdo bruožų dažniausiai gaunate per nepliką galvą?

– Ilgas liežuvis mane daug kartų statė į nedėkingą padėtį, bet tiek pat kartų ir gelbėjo. Visada iššnekėdavau kelią iš padėties. O jei gaudavau per galvą, tai tik dėl to, kad būdavau ne laiku ir ne vietoj – nieko neprisidirbęs! Va tai ir liūdniausia.

– Kokių iš septynių mirtinų nuodėmių darote?

Į pragarą keliausiu už persivalgymus ir tinginystes.

– Į pragarą keliausiu už persivalgymus ir tinginystes. Su tuo jau susitaikiau gana seniai. Pasididžiavimas, godumas ir kitos nuodėmės pro Dievo akis praeitų, dėl jų lyg ir nėra problemų. Bet jei tik kokią dieną neturiu jokių planų, o šaldytuve yra maisto... Iki pat vakaro būnu vien su apatiniais ir užmiegu su lėkšte lovoje.

– Mačiau feisbuke nuotrauką, kur pats kemšate, o vaikui neduodate.

– Todėl ir žinau, už ką eisiu į pragarą. Čia mano amžinas Sizifo darbas. Iki gyvenimo galo stumdysiuosi ties nutukimo riba. Jau praspyriau idėją kada nors turėti sixpacką, dabar užtektų, jei mano krūtinė būtų mažesnė už draugės.

– Gal tas vaikas, kurį marinate badu, – savas?

– Ne, pasiskolinau fotkei. Svečiavomės pas draugus, ir jau toks mielas vaikas buvo, kad negalėjau juo nepasinaudoti.

– Galėtumėte gyventi su moterimi, neturinčia humoro jausmo?

– Na, tada ji turėtų mane labai jau skaniai maitinti. Šiaip galėčiau, bet nenorėčiau. Kai kasdien būni su žmonėmis, kurie niekada nejuokauja, pats atbunki. Man pavyko, nes mane visada supo linksmi žmonės. Kas žino, gal tikrai dabar būčiau buvęs felčeris, jei būčiau augęs kitame kieme ir mokęsis kitoje klasėje.

– Kaip išvis jums sekasi su moterimis? Ar ilgai jos ištveria?

– Asmeninis rekordas vyksta dabar. Anksčiau negalėjau pasigirti ilgalaikiais santykiais. Užtekdavo metų ir imdavo atrodyti, kad viską vienas iš kito jau išspaudėme, belieka tik susirasti tačką ir abiem kartu važiuoti nuo kalno. Šįkart taip nesijaučiu (tpfu, tpfu, tpfu), nors esame kartu jau pusantrų metų. Aišku, kai kam ta mano „ilgoji“ draugystė gali atrodyti juokinga. Bet aš žiūriu per savo prizmę. Esu patenkintas.

– Kada nors būnate savo ciniško personažo priešybė – sutrikęs, tylus, jausmingas?

Jei moteris gali vaiką užauginti, mokės susitvarkyti ir su manimi.

– Turbūt nepasitaiko. Ciniškumas į mane iki kaulų smegenų prasiskverbęs. Abu su drauge bandome su pagaliu jį išvyti, bet neišeina rupūžė. Nors kad ir koks cinikas būčiau, nesu sudėtingas. Jei esu pavalgęs, pamiegojęs ir pažaidęs, visada būnu geros nuotaikos. Jei moteris gali vaiką užauginti, mokės susitvarkyti ir su manimi.

– Kokie jūsų santykiai su mama? Išvis, esate giminės gėda ar pasididžiavimas?

– Kai mama ateina į mano pasirodymus, ji mato ne komiką, o vienturtį sūnelį, kurį užaugino. Todėl kiekvienas nepadoresnis juokas ją verčia susimąstyti, ar tinkamai mane auklėjo. O su giminėmis nebendravau porą metų. Pradžioje jie nelabai suprato, ko einu į tą teliką ir pasakoju apie juos, – geriau būčiau felčeris ar geodezininkas. Bet kai suprato, kad man tai – rimta, susitaikėme. Ir Kalėdas visi kartu gražiai šventėme.

– Yra temų, kuriomis niekada nejuokautumėte?

– Kompanijoje – žinoma. Niekada nejuokaučiau kokia nors tema, jei žinočiau, kad bent vienas žmogus dėl to pasijus nepatogiai. O scenoje neturiu didelių apribojimų. Jei manau, kad bajeris tikrai geras, per daug nesuku galvos, kad kam nors gali nepatikti. Bet juodu humoru tikrai nepiktnaudžiauju. Bala jo nematė.

– Mačiau vaizdo klipų, kuriuose nevengiate padugnių žodyno. Čia – pataikavimas konkrečiai publikai ar pačiam smagu pabūti marginalu?

– Video yra video, viename aš – kaimietis, kitame – brokeris. Taip, yra pataikavimo, bet niekada nekurčiau to, kas man pačiam nejuokinga. Keiksmažodis automatiškai nemenkina humoro lygio. Jis, vartojamas organiškai, norint sustiprinti emociją, gali labai pagyvinti bajerį. O šiaip galima protingai juokauti apie antrą galą, galima labai neskaniai juokauti apie politiką.

– Dažnai žiūrite savo vaizdo įrašus?

– Visada bent po kelis kartus. Pažiūriu, kaip per laiką pasikeitė mano humoras, paanalizuoju, kas ne taip, o kartais tiesiog pasijuokiu iš savęs. Bet niekada kompanijoje nesakau: „Ei, dabar pažiūrim kurį nors mano video. Daug gerų yra.“ Net negalėčiau būti ten, kur kas nors kitas klauso mano juokų. Iškart išeičiau. Didžiausia gėda.

– Jūs žinote, kas yra nepasitikėjimas savimi?

– Ir dar kaip! Gyvenau su tuo jausmu ilgiau nei su mama. Labai šlykštus jausmas. Ir labai dažnai būna perdėtas. Dauguma tų, kurie nepasitiki savimi, tikrai neturi tam pagrindo. O kai tą supranta, tampa daug patrauklesni visiems aplinkui. Nes iš nepasitikėjimo savimi atsiranda pavydas, užsidarymas savyje, praleistos progos ir t. t.

– Kas jums labiausiai gadina nuotaiką?

– Kai nepavyksta ko nors padaryti. Aš nesiimu daugelio dalykų, bet tai, ką darau, noriu padaryti idealiai. Taip pat labai nervina, kai nori sumuštinių ir visko turi, bet nėra duonos. Tada būni priverstas gaminti salotas, kas nė pusės tiek laimės nesuteikia.

– Kaip paaiškintumėte savo populiarumą? Ko tautai trūko, kad taip jus pamilo?

– Esu girdėjęs daug teorijų. Pagrindinės būtų „organiškas“ ir „savas“. Turbūt didžiausia viešo žmogaus dorybė yra išlikti nesusireikšminusiam. Žmonės tai labai jaučia – iš interviu, postų, iš to, koks esi scenoje. Žinoma, jei dabar imsiu aiškinti, kad esu paprastas, visi galvos: „Koks jis čia paprastas, jeigu sako, kad – paprastas. Visi jie sako, kad yra paprasti.“

– Kaip jums patinka mitas, kad komikai – liūdni, žmonių nekenčiantys tipai?

– Jis ne iš piršto laužtas. Kuo daugiau savęs atiduodi kitiems, tuo mažiau palieki sau. Kai apsinuogini (perkeltine prasme, šiaip dar nesu scenoje kelnių nusimovęs) prieš auditoriją ir gauni už tai tik kritiką, tada ir pradedi nemėgti žmonių. Bet paskui vėl juos pamilsti, nes yra daug tokių, kuriems tu praskaidrini dieną – kai perskaito kokį nors tavo postą ar tiesiog pamato tave gatvėje.