Keistuolis Kukutis ir kvailutė Onulė, Žuvelis žvejys ir Severiutė nuo Užpalių, rauda boružei ir sirpstančios vyšnios Suvalkijoj – daugeliui pažįstamos, mėgstamos ir atmintyje vis tebeskambančios Vytauto Kernagio dainos pagal poeto Marcelijaus MARTINAIČIO (1936–2013) eilėraščius. Kartu su kitais savo kartos kūrėjais – Sigitu Geda ir Vytautu Blože – jis tapo viena ryškiausių mūsų kultūros figūrų, į literatūrą atnešusių modernų mąstymą ir daugiaprasmes, savosios kaimiškos patirties bei tautosakos įkvėptas būsenų metaforas.
Martinaičio kūrybinis palikimas tiesiog pribloškia žanrų įvairove ir gausa. Net ir po jo mirties išleistos beveik dešimt knygų, kuriose sudėti iki tol neskelbti eilėraščiai, užrašai, esė, taip pat per kūrybos dešimtmečius po įvairiausius leidinius išsibarsčiusi publicistika, kritikos darbai ir pokalbiai.