Marijonas Mikutavičius apie pirmuosius kartus, mokyklą ir rašymą: „Mano santykis su seksu tuo metu buvo alkanas, bet retas“

„Pakeičiau penkias mokyklas, ne todėl, kad iš jų išmetė. Tėvai tais laikais daug keliavo. Baigiau Justiniškių vidurinę mokyklą.

Mokiausi normaliai iki penktos klasės, o po to pradėjo šlubuoti tikslieji dalykai. Sugalvojau, kad man gyvenime nereikės algebros, fizikos ir chemijos. Buvo neįdomu. Taip tik susikūriau problemų. Galiausiai per tris metus nusmukau į tokias žemumas, kad nebūčiau praėjęs pradinio fizikos vadovėlio.“

Marijonas prisipažino, kad tie akmenys, tie keli dalykai jį skandino. „Kai artėdavo trimestras suvokdavau, kad mano žinios lygios vienetui. Dėl to kilo labai daug konfliktų ne tik mokykloje, bet ir šeimoje. Mane laikė žlugusiu mokiniu. Tačiau gerai sekėsi istorija, literatūra, geografija. Vieni mokytojai manyje matė šėtoną, tačiau kiti užstodavo ir gyrė sakydami, kad esu geras mokinys. Istoriją tais laikais M. Mikutavičiui dėstė profesorius Alfredas Bumblauskas. Visų dalykų vidurkis buvo ketvertukas.“ – kalbėjo žinomas vyras.

Marijono fizikos mokytoja buvo klasės auklėtoja. Kai visi spręsdavo uždavinius jis aptarinėdavo tokius dalykus, kaip kur šiais metais klasė vyks į ekskursiją.

„Už kiekvieną išdaužtą langą mums kalė į galvą, kad mes gyvenimą baigsime nepilnamečių kolonijoje. Ta mokykla buvo tokia... Pasiilgstu, nors iki šiol sapnuoju košmarus apie algebros kontrolinius. Baisesni tik košmarai apie trečiąjį pasaulinį karą. Kuriuos, beje, irgi išgyvenu.“

Kai M. Mikutavičius baigė mokyklą prisipažino buvęs labai pasimetęs žmogus. Nežinojo, kur stoti. O ir rinktis nebuvo iš ko. Liko vienintelė kryptis – humanitarinės specialybės. Istorija ir filologija.

„Bet filologija atrodė ne kietai, nes ten vienos bobos. Pasirinkau ir įstojau į žurnalistiką.

Nenorėjau niekur stoti, tačiau tėvai bijojo, kad mane paims į tarybinę armiją. Todėl dėl jų pasirinkau mokslus.“

Paklaustas, ką mano apie šiuolaikinio jaunimo pasirinkimo laisvę vyras susimąstė. Savo gyvenime jis matė labai daug žmonių, kurie savęs ieškojo. Dauguma tai daro iki šiol.

„Dabar labai madinga, kad jaunas žmogus neturi niekur stoti. Mačiau tiek savęs ieškančių, kad jiems suėjo daug metų, o jie tebeieško. Sutinku, kad didžiulė trauma jaunam žmogui, jei kažkas tave spaudžia, nardina į aukštąjį mokslą iš principo. Šių, mano išvardintų, kraštutinumų nereikėtų. Tiesa yra per vidurį. Gyvenimas sudėlioja viską pats.“

Kažkada Marijonas net rašė sekso istorijas. „Mano santykis su seksu tuo metu buvo alkanas, bet retas. Gražiausias tekstas – apie seksą bibliotekoje. Istorija apie liftą nebuvo tokia žavi.“

Marijonas pasirašinėdavo slapyvardžiu Jaunius Aistruolis.

„Tėvų namus palikau 22-ejų. Kai staiga pajutau, kad susitaupiau butui Pilaitėje. Turėjau pinigų lygiai trims mėnesiams. Ir tas butas virto legendiniu.“

Vėliau pabandęs įsidarbinti viename Lietuvos dienraštyje Marijonas nesulaukė jokio atsakymo. Niekada nenorėjęs dirbti televizijoje jis ten atsidūrė vedamas pinigų stygiaus. Televizijoje besisukiojantį Marijoną labai greitai pastebėjo tas pats dienraštis, iš kurio jis anksčiau nesulaukė jokio atsakymo.

„Esu spjovęs į lietuvių kalbos mokytoją. Kartais galvoju, kodėl taip padariau. Ar tai siaubingas noras pasirodyti šauniam? Ar tave įtakoja draugai?" – prisiminė niekšiškiausius darbus.

„Mano galva, kad ir kas benutiko, mes nebuvome blogi vaikai, tiesiog energingi. Niekas nenuėjo klystkeliais. Visi susikūrė gyvenimus ir kartais iki dabar šaipomės iš tų palinkėjimų ir pasakymų, kad baigsime dienas kalėjime.

Mokytis visais laikais buvo sunku. Iki šiol nešame akmenį. Tada, priešingai nei dabar, nebuvo kam skųstis. Mokytojas vadas, o tėvai tie, kurie klauso mokytojo, ne tavęs.“– apie skirtumus tarp šių dienų ir tų laikų studentų kalbėjo Marijonas.