Marijonas Mikutavičius: „Labdarą vertinu teigiamai, kol tai kažkam netampa eiline savireklama“

Labdara, kad ir koks kilnus bei geras dalykas tai būtų, iš tiesų yra sunkus ir atsakingas darbas, kuris pats savaime nepasidaro. Ir kartais netgi gali pakenkti – prastai organizuota labdara žmonėms kelia pasipiktinimą, įtarumą ir nepasitikėjimą savo bendruomene, tauta ir netgi valstybe.

Ar turėtume garsiai kalbėti apie atliktus gerus darbus? Ar viešai dalindamiesi savo patirtimi diskredituojame pačią aukojimo idėją? O gal kaip tik – kalbėdami apie geradarius įkvepiame tai daryti kitus, tuo pačiu jiems padėkojame, suteikiame grįžtamąjį ryšį ir motyvuojame nesustoti? Šiuos klausimus uždavėme gerai visuomenėje žinomiems žmonėms, kurie ne kartą patys yra prisidėję prie įvairių labdaros projektų.

Marijonas Mikutavičius, žurnalistas, dainininkas, TV laidų vedėjas

„Pramogų pasaulio žmonės nuolatos dalyvauja įvairiuose labdaros projektuose, kadangi jie yra tie veidai, kurie pritraukia dėmesį prie įvairių labdaros, pagalbos ir dalinimosi akcijų. Sunku būtų ir suskaičiuoti, kiek esu prisidėjęs prie labdaringų TV renginių ar koncertų.  Man asmeniškai geriausias jausmas, kai aš tai padarau pats, be didelių fanfarų ir blizgučių. Tai gali būti pinigai žmogui ratukuose gatvėje, senutei parduotuvėje ar netgi finansinė pagalba pašalinių žmonių kažkokiai gerai kūrybinei idėjai, kuriai realizuoti tiesiog trūksta lėšų. Tad labdarą vertinu teigiamai, kol žmogus tai daro savo noru ir kol tai kažkam netampa eiline savireklamos akcija.

Aukoti, dalintis žmones skatina egoizmas. Kam nors padėjęs tiesiog gerai jaučiuosi. Aš nesu tas, kuris verkia dėl viso pasaulio bėdų, kadangi žinau, jog jos niekada nesibaigs. Būna ypatingi atvejai, kai užvaldo užuojauta ir graudulys. Ir dažniausiai būtent tada, kai supranti, jog tu visiškai bejėgis pagelbėti, kad ir kaip besistengtum. Tačiau aš tiesiog gerai jaučiuosi darydamas gera. 

Labdara visada kažkam gali virsti bizniu. Toks jau tas rinkos pasaulis. Ir, kaip minėjau, kartais erzina, kai panašu, kad kažkokioms struktūroms tai labiau virsta savireklama. Kita vertus, tu niekada nežinai, kiek gi iš tikrųjų jie padaro gerų dalykų tyliai, tad tu visada gali neteisingai ką nors pasmerkti. Pagaliau, žiūrint grynai pragmatiškai, jeigu rezultatas kažkam išgelbėjo gyvybes ar padarė gyvenimą lengvesnį – koks gi skirtumas, kokiomis priemonėmis tai buvo pasiekta“.

Austėja Landsbergienė, edukologė, darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja

„Prieš gerą dešimtį metų maniau, kad reikia aukoti ir kuo daugiau. Dabar galvoju, kad reikia labai sąmoningai pasirinkti, nes kartais aukojimas yra meškos paslauga. Gaudamas paramą žmogus atsiduria – kad ir nekomfortiškoje – komforto būsenoje, iš kurios pačiam save išstumti yra tikrai sudėtinga. 

Žinote tą posakį: duok žmogui žuvį, ir jis bus sotus visą dieną, išmokyk žmogų žvejoti, ir jis bus sotus visą gyvenimą. Aš už tai, kad pačioje pradžioje – kai žmogus išvargęs ir alkanas – jam reikia duoti žuvies, tačiau, jau pavalgiusį ir pasiilsėjusį, reikia išmokyti žvejoti. 

Paauglystėje ir studentavimo metais savanoriavau humanitarinėje organizacijoje UNICEF (Lietuvoje), onkologinių ligų ligoninėje (JAV), mokykloje (JAV), Mėlynojo kryžiaus organizacijoje (Norvegijoje), judėjime „The Salvation army“ (JAV). Teko ir įvairius labdaros bei panašius renginius organizuoti, ir tiesiogiai dirbti su tais, kuriems reikia pagalbos. Savanoriaudavau reguliariai, tai buvo mano aktyvios kasdienybės dalis: vieni paaugliai važiuodavo į būrelius, o aš – ne tik į būrelius, bet ir savanoriauti. Savanorystė mane išmokė labai rimtai žiūrėti į savo darbą, tad dažnai sakau, kad aš taip pat gavau nepaprastai daug naudos – savanorystė yra ne tik pagalba kitiems, bet ir investicija į save. 

Kadangi anksti sukūriau šeimą ir susilaukiau vaikų, be to, tuo pačiu metu ir studijavau, savanorystę nutraukiau. Tuomet pradėjome dalyvauti įvairiuose asmeniniuose ir ne tik projektuose: su šeima dovanodavome žaislus bei rūbus vaikų namams. Kai gyvenau Belgijoje, kartu su organizacija „Algojimas“ organizavome pagalbą vaikams, turintiems negalią. Dabar su „Vaikystės Sodu“ ir Karalienės Mortos mokykla remiame „Vaikų Liniją“. 

Kiekvienas „Vaikystės Sodo“ padalinys kasmet organizuoja Samariečių akciją, kai pasirenkama organizacija, kuriai yra renkama įvairi labdara. Pavyzdžiui, šiemet visi darželio padaliniai bei mokykla kartu rinkome būtinus daiktus vaikams, kurie gyvena pabėgėlių stovykloje Ukrainoje. Surinkome tiek visko, kad bendra paramos vertė buvo apie 10 tūkst. eurų!“

Darius Degutis, diplomatas, buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Izraelyje

„Kas yra labdara? Tai ne tik galimybė remti vieną ar kitą projektą, socialinę grupę. Tai – galimybė kiekvienam iš mūsų grąžinti kažką savo valstybei. Ar tai būtų valstybinės reikšmės dalykai, tarkime, parama kariuomenei, ar 2 proc. nuo savo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio, skiriami kažkuriai organizacijai – sporto federacijai ar ligoninei, ar pagalba organizacijai „Lietuvos Caritas“.

Minėtus 2 proc. visad skiriu kuriems nors svarbiems valstybės sektoriams. Kaip valstybės tarnautojas nemažai prisidedu prie projekto „Voluntarius LT“, sukurto remiantis Izraelyje veikiančios savanorių organizacijos „United Hatzalah“ modeliu, plėtros Lietuvoje. Abiejų misija – suteikti pirmąją pagalbą žmogui gelbstint jo sveikatą ir gyvybę.

Izraelyje labdaros veikla matoma kiekviename žingsnyje. Visi greitosios pagalbos automobiliai yra dovanoti įvairių žydų šeimų, gyvenančių Izraelyje ar kitose pasaulio šalyse. Jų lėšomis įrengti parkai, skverai, remiama kariuomenė, statomi universitetai, ligoninės. Izraelis šioje srityje, akivaizdu, yra viena pirmaujančių valstybių pasaulyje.

Žydų tautos istorija tragiška. Kaip tiek blaškytai, nedidelei tautai pavyko išgyventi, atlaikyti visus išbandymus, sėkmingai kurti Izraelio valstybę? Viso to pagrindas – tikėjimas, religija. Tikėjimas duoda pasitikėjimą savimi, savo šeima, bendruomene. Jis skatina ir labdarą, paramą savo tautai – tai  žydų tautai yra ne pareiga, o šventas dalykas. 

Ar mes galime tokie būti? Tokią Lietuvą mes matėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aušroje. Kai visi, sutelkę jėgas, neskaičiuodami savo laiko ir išlaidų, važiavome į Baltijos kelią, stovėjome susikibę rankomis ar ėjome ginti parlamento, televizijos bokšto, kėlėme trispalvę ant Gedimino kalno. Ir dabar, atsiradus įvairioms išorinėms grėsmėms (dėl karo Ukrainoje, Rusijos veiksmų), vėl susitelkiame. Matome nemažai verslo atstovų, vis labiau atsigręžiančių į labdarą – ne tik dalyvaujančius reklamos galią turinčiuose projektuose, bet ir tyliai atliekančius svarbius, mažiau viešai matomus darbus. Galbūt iki Izraelio mastų mums dar toli, tačiau džiugu, kad daromės vis aktyvesni“.

Labdaros renginys „Sėkmingo gyvenimo link“

Sausio 24 dieną 10 val. Vilniuje, „Radisson Blu Hotel Lietuva“ viešbutyje, organizuojamas labdaros renginys „Sėkmingo gyvenimo link“, kurio metu žinomi, patyrę savo sričių profesionalai dalysis žiniomis apie sveiką mitybą, efektyvų sportą, stilingą įvaizdį, profesinį tobulėjimą, asmeninės laimės paieškas bei karjeros derinimą su šeima. Seminaras nemokamas, susirinkusieji bus kviečiami aukoti – visos surinktos lėšos bus skirtos „Vaikų linijai“.

Pranešimus skaitys edukologė, „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja Austėja Landsbergienė, sporto akademijos GET FIT įkūrėjas Ignas Bakėjus, stilistė, knygos „Spintologija“ autorė Agnė Gilytė, taip pat mitybos specialistė, studijos „Sulieknėk sveikai“ vadovė Vaida Kurpienė. Renginyje laukiamos moterys, vyrai, tėvai ir seneliai, taip pat šeimos su vaikais – dviejose atskirose salėse vaikams aktoriai ir choreografai, mokytojai organizuos įvairias kūrybines dirbtuves. 

Daugiau apie renginį – www.getfit.lt