„Jums vėžys“ – žodžiai, kuriuos bijome išgirsti kiekvienas. Žodžiai, kurie siejasi su skausmu ir neišvengiama mirtimi. Žodžiai, mūsų viduje pasėjantys baimę ir verčiantys užimti gynybinę poziciją: „Man? Niekada! Aš negaliu sirgti.“
Taip, ši liga labai dažna. Ir taip, ši liga atima daug. Tačiau vedini baimės pamirštame, kad medicina ir įvairūs tyrimai nestovi vietoje, neužfiksuojame tokių faktų, kad vėžys jau gali būti pagydomas, kad galima išvengti jo. Savo noru kabinamės į sielvartą pamiršdami viltį. Viltį, esant sveikam, nesusirgti, o sergant pasveikti.
Šių dienų galimybės leidžia užkirsti kelią ligos pradžioje, bet, deja, dėl tos pačios baimės ir, galbūt, nemeilės sau, mes į tai nekreipiame dėmesio. Jei bent kartą per metus skirtume laiko apsilankymui pas gydytoją, didelė tikimybė, kad būtų nustatytos ikivėžinės formos, kurios gali būti sėkmingai išgydomos. Viena diena sau ir vėžys nuginkluotas. Kuo ankščiau drąsiai paskelbsime norą gyventi, kuo ankščiau iškelsime ginklus prieš šią ligą, tuo didesnė galimybė bus pajusti pergalės skonį.
Juk mūsų gyvenimas – mūsų rankose. Kaip ir mūsų sveikata – kiek mylėsime ir gerbsime save, tiek sveiki būsime. O jei netyčia susirgome, darykime viską, kad pasveiktume; pasveikus – kad nebesirgtume.
Ir išmokime panaudoti savo stipriausią ginklą – meilę. Meilę sau, artimui ir meilę gyvenimui. Išmokime šypsotis. Išmokime pagirti save už kiekvieną gerą poelgį. Išmokime sakyti „ačiū“, „prašom“, „myliu“... Išmokime džiaugtis net saulėta diena ar lietumi...
Ir nedelskime. Nebijokime... Nes „Pralaimėti nėra blogiausia. Blogiausia – nepabandyti“.
Jūsų dėmesiui „Pasaulinės vėžio dienos“ proga medicinos studentų sukurtas filmukas.