Ramus kaip belgas ir laimingas kaip danas. Ne iš piršto laužti posakiai. Tiesa, apie belgus jau girdimas seniai, o štai danai tik prieš kelerius metus, sociologų tyrimų duomenimis, pradėti laikyti laimingiausia pasaulyje tauta. Neįtikėtina! Kodėl? Atsakymo nutarė ieškoti Meikas Wikingas, šiuo metu vadovaujantis savo įkurtam Laimės tyrimų institutui Kopenhagoje, kelių knygų autorius. Jose jis atskleidžia daniškąjį „hygge“ fenomeną – gebėjimą susikurti ir mėgautis jaukia intymia aplinka.
Lietuvoje dažnas laimę ir dienos nuotaiką sieja su oru: jei jis lietingas, darganotas, žmonės irgi paniurę. Danijoje klimatas labai panašus, tačiau žmonės – laimingiausi pasaulyje.
Visą gyvenimą įsivaizdavau, kad laimingiausi pasaulyje žmonės gyvena Lotynų Amerikoje, pavyzdžiui, Brazilijoje, taip pat Australijoje, tačiau kai ėmiau tyrinėti laimės fenomeną, supratau, kad klimatas žmogaus būsenai lemiamos įtakos neturi. Mums, danams, laimė reiškia buvimą ir atvirą, nuoširdų bendravimą su mylimiausiais žmonėmis, kartu kuriant intymią neįpareigojančią aplinką – įsisupus į šiltus pledus, apsimovus šiltomis vilnonėmis kojinėmis ir geriant arbatą ar mėgaujantis kakava.
Vieną gruodį, laukdamas Kalėdų, su draugais leidau laiką mažoje medinėje trobelėje. Aplinkui – sniegas, nušviestas saulės trumpiausią metų dieną. Jau ketvirtą po pietų ėmė temti, saulė pasislėpė septyniolikai valandų. Baisu net pagalvoti, ar ne? Pavargę nuo kelionės pėsčiomis, sėdėjome prie uždegto židinio, kur ant ugnies kunkuliavo troškinys. Gurkšnojome karštą vyną ir net neįsivaizdavome, kas galėtų būti geriau. Vienas draugas garsiai to ir paklausė: „Kada dar galėtume jaustis laimingesni?“ – „Jei lauke siautėtų audra“, – atsakė viena mergina, ir mūsų pritariančios akys tiesiog nušvito... Tai štai kodėl mes laimingesni už brazilus.
Kaip nustatyti, kuris laimingesnis: ar besišypsantis Afrikos vaikas švytinčiomis akimis, ar komfortiškai gyvenantis vakarietis?
Materialinė gerovė vis dėlto turi įtakos tam, kad jaustumės laimingesni. Tai rodo kruopščiai atlikti sociologiniai tyrimai: be Danijos, laimingiausi žmonės gyvena Švedijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kanadoje. Laimės koeficientas visada bus sąlyginis: galbūt Afrikos valstietis, turintis keliomis ožkomis daugiau už savo kaimyną, jausis pranašesnis ir laimingesnis, o gal apskritai laimingiausias pasaulyje.
Kai kalbu apie jaukią aplinką, niekada nesieju jos su prabanga. Danams, kaip ir kitiems skandinavams, liukso klasės etiketės nekelia asociacijų su laimingu gyvenimu. Mums svarbu ne brangūs daiktai ir jų skaičius namuose, o funkcionalumas ir tai, kiek jie suteikia jaukumo. Už viską brangiausias dalykas – šviesa ir apšvietimas. Šviestuvus namuose ar biuruose išdėstome taip, kad atsirastų ramybę skleidžiančios šviesos salelių. Šviestuvų dizaineriai Poulas Henningsenas, Arne Jacobsenas ir Verneris Pantonas savo kūriniais išgarsino mano šalį visame pasaulyje. Kukliai gyvenančio studento trisdešimt dviejų kvadratinių metrų bute gali puikuotis už vieną eurą sendaikčių turguje įsigytas Vernerio Pantono šviestuvas. Džiaugdamiesi kiekviena vasaros diena ir bėgdami nuo tamsos šaltuoju metų laiku, mes apšvietimo industriją ištobulinome iki aukščiausių parametrų. Pati mieliausia mano namų Kopenhagoje vieta – palangė (po ja pritvirtintas radiatorius) virtuvės ir valgomojo zonoje. Palangė tokia plati, kad galima atsisėsti, nukrauti ją pagalvėlėmis ir pledais, pasistatyti puodelį arbatos. Iš čia aš galiu mėgautis, kaip butuose įsižiebia ar užgęsta javų spalvų šviesos. Ir visada prisimenu, kad už tokį jaukumą mes, danai, turime būti dėkingi dizaineriui ir apšvietimo specialistui Poului Henningsenui, kuris atsisakė akis rėžiančių ir veidą melsva spalva nutvieskiančių neoninių lempų ir suprato, kaip romantiška žiūrėti į pilkus tramvajus gelsvų pro butų langus sklindančių švieselių fone.
Namuose griežtai laikausi vienos ypatingos taisyklės: priešais sofą niekada nestatau televizoriaus – tai pats didžiausias vaiduoklis ir namų priešas, jis atbaidytų visus mano draugus. O priešais buto langą, kitoje gatvės pusėje, – kavinė. Tokia, kokių Kopenhagoje šimtai. Kava ten šlykšti, žuvies skonio, ir kainuoja penkis eurus, tačiau kartais užsuku – dėl vienintelės priežasties: ten yra senovinis židinys ir jis kuria nepaprastą atmosferą – joje jaučiuosi laimingesnis nei kitur.
Laimė neišmatuojama, tačiau jos dydį geriausiai jaučiame, kai lyginame su kažkada mus ištikusiomis nelaimėmis ir nesėkmėmis.
Danai laimę gali išmatuoti – sudegintų žvakių skaičiumi.
Danai laimę gali išmatuoti – sudegintų žvakių skaičiumi. Šiuo atžvilgiu pasaulyje esame lyderiai, todėl mūsų žvakių industrijai tikrai negresia ekonominė krizė (juokiasi). Be jų neįsivaizduojama jauki aplinka. Kai danai kalba apie hygge, dažniausiai ši sąvoka, beje, kilusi iš norvegų kalbos (beveik penkis šimtus metų Danija ir Norvegija buvo viena karalystė) ir reiškianti „gerą savijautą“, jiems asocijuojasi su žvakių šviesa. Palyginkite: kiekvienas danas per metus suvalgo po tris kilogramus kiaulienos, tačiau sudegina po šešis kilogramus vaškinių žvakių. Jos dega visur, kur tik apsistoja žmogus. Net mokyklose, bankuose... Laimės tyrimų institute, kuriame dirbu ir kuriam vadovauju, žvakės dega nuo pirmadienio ryto iki penktadienio popietės. Nors neturime židinio, kuris taip pat yra sudedamoji hygge dalis, tačiau esame susikūrę tokio jaukumo interjerą, kuris primena namus.
Iš mano pasakojimo gali susidaryti įspūdis, kad gyvenu utopinėje valstybėje, rojuje Žemėje, tačiau taip nėra – pas mus apstu tų pačių globalaus pasaulio problemų kaip ir visur, mūsų nelepina klimatas, mes mokame didžiausius pasaulyje mokesčius valstybei, kasdien susiduriame su psichologinėmis vaikų auklėjimo, šeimos santykių problemomis. Tačiau hygge filosofija mus veikia kaip terapija.
Tik baigęs gimnaziją netekau savo motinos – ji mirė 49-erių, lygiai tokio paties amžiaus sulaukęs į amžinybę iškeliavo ir mano geriausias profesinis mokytojas. Šios dvi netektys mane stipriai paveikė ir jei ne buvimas su draugais jaukioje aplinkoje, jei ne ilgi pokalbiai apie gyvenimą ir mirtį, jei ne pajuokavimai, jei ne bendrai gaminamas maistas, neįsivaizduoju, kaip būčiau jas pakėlęs. Sykiu tuo metu suvokiau, kad gyvenime mes turime labai ribotą laiko kiekį, todėl nė minutės negalime gaišti neįdomiems ir neprasmingiems darbams. O svarbiausia – dovanoti kuo daugiau dėmesio artimiems žmonėms. Danijoje vaikų turintys darbuotojai biurus palieka valanda anksčiau – ketvirtą po pietų, nes skirti keliolika minučių savo atžaloms prieš joms užmiegant yra nusikaltimas. Štai kodėl mano šalyje net 78 proc. piliečių vidutiniškai bent kartą per savaitę bendrauja su savo artimaisiais (Europos vidurkis – 60 proc.). Moksliškai nustatyta, kad prisilietimas, paglostymas, apsikabinimas, bučinys skatina neurohormono oksitocino, kuris teikia laimės pojūtį, slopina stresą, baimę, skausmą, išsiskyrimą.
Hygge vakarėlis jūsų namuose...
Labai svarbu, kad žmonės jaustųsi atsipalaidavę, niekuo neįsipareigoję, nebijotų kalbėti ir nusikalbėti. Tokioje laisvoje aplinkoje būna daugiau juoko, pokštų, mažiau piktų diskusijų, pagiežingo kritikavimo ir piktinimosi gyvenimo realijomis. Ir, žinoma, jokios tarpusavio konkurencijos – kuris iš mūsų kietesnis savo profesijoje, labiau apsiskaitęs ir kultūriškai išprusęs ar turi daugiau seksualinės patirties.
Sykį skaičiau paskaitas amerikiečių studentų grupei, kuri vieną semestrą mokėsi Kopenhagoje. Prisimenu, viena mergina prisipažino esanti introvertė, jai daug pastangų kainuoja būti su ekstravertais, viešai kalbėti, diskutuoti, įrodinėti savo tiesas, dalytis patirtimi. Amerikos konkurencinis fonas, kai bendraamžiai vieni kitiems net laisvalaikiu demonstruoja savo pranašumą, ją sekino. Todėl daniškas hygge bendravimo stilius, anot jos, esąs būtent tokiems kaip ji. Ne mažiau svarbi vakarėlių detalė yra ta, kad šeimininkas neprisiima aptarnaujančio personalo vergystės, jam nereikia sukti galvos, kad viskas būtų tobula, kad svečiai būtų užimti, patiekalai paruošti, – maistas ir gėrimai būna suneštiniai, o virtuvėje gamina visi: vieni lupa bulves, kiti – svogūnus, treti kepa žuvį, verda dešreles… Virtuvėje taip pat nėra ir neturi būti konkurencijos – kas skaniau. Labai svarbus dalijimosi paprastais dalykais jausmas. Kartais idėjų pasufleruoja ir vakarėlio virtuvės tema, pavyzdžiui, „Meksikietiška virtuvė“ arba „Dešrelių vakaras“. Viena aišku: mėsa, saldumynai ir kava – daniškos mitybos pagrindas. Yra buvę, kad visi važiuojame grybauti, o paskui susirenkame kartu gaminti grybų patiekalų. Kaip matote, čia nieko bendra su garsiausiu Kopenhagos restoranu „Noma“, kuris nuo 2010-ųjų keturis kartus buvo paskelbtas geriausiu pasaulyje ir kurio pasididžiavimas – skruzdėlėmis apibarstytos gyvos krevetės.
Kažkada lankiausi draugo šeimoje. Jo keturmetė dukrelė paklausė, ką veikiu gyvenime. Atsakiau, kad mėginu suprasti, kas žmones daro laimingus. Tada ji net nemirktelėjo: „Oi, kaip jums lengva... Saldainiai!“ Šventa tiesa vaiko lūpomis.
Naujausiame savo darbe „Mažoji laimės knyga. Hygge: gyvenimas pagal danus“ išnarstote kone visas sudedamąsias materialaus pasaulio laimės dalis, tačiau nekalbate apie laimę būti dviese, kurti šeimą, ar ji būtų skirtingų, ar tos pačios lyties asmenų.
Manau, kad vienatvę išgyventi kur kas lengviau, nei, pavyzdžiui, skyrybas, kurios paprastai neišvengiamos kas antroje šeimoje.
Galima būti laimingam ir nesukūrus šeimos. Manau, kad vienatvę išgyventi kur kas lengviau, nei, pavyzdžiui, skyrybas, kurios paprastai neišvengiamos kas antroje šeimoje. Sutinku, kad turėti žmogų ar bent jau žinoti, kad yra toks žmogus, į kurį gali atsiremti, kuris užtikrina tam tikrą saugumo jausmą, labai svarbu. Turėti santykius yra nepalyginti svarbiau, nei vegetuoti šeimoje, kur bendravimas labai fragmentiškas. Iš dalies taip kalbu apie save: nesu sukūręs šeimos, tačiau gyvenu su drauge ir būtent toks santykių modelis mudu tenkina. Išeikime į Kopenhagos ar Vilniaus gatves ir pažiūrėkime į akis vienišiems žmonėms ir tiems, kurie vaikšto poromis ar šeimomis. Tikrai nematysime ryškaus skirtumo, kurie laimingesni.
Esu daręs tyrimą, kas pasaulyje daugiausia šypsosi. Paaiškėjo paprastas dalykas: šypsena toli gražu nėra laimės indikatorius. Mano paties laimingiausios akimirkos – kai sėdžiu ant minėtos plačios palangės ir rašau tekstus, tačiau tai nereiškia, kad tuo metu būnu išsišiepęs. Visai kas kita – nuoširdus juokas: jis tikrai yra laimingo žmogaus bruožas. Kita vertus, tik linksmas žmogus nevalingai išsiduoda, kad jis dar ir laimingas. Kartais linksmumo ieškome vartodami alkoholį, narkotikus, tačiau tokios priemonės grįžta bumerangu ir momentinę palaimą keičia depresija, melancholija. Su draugais žaisdamas pokerį pasimėgauju kartais alumi, kartais viskiu, tačiau tos akimirkos su gėrimais panašesnės į hygge ritualą.
Cukrus, riebus maistas, alkoholis, narkotikai, plastinė chirurgija ir seksas visada sukuria momentinį laimės pojūtį, organizmas jaučiasi tarsi gavęs dovanų, tačiau priklausomybė nuo šių išvardytų dalykų mus paverčia kaliniais. O raskite laimingą kalinį? Kai žmogus žūtbūtinėmis priemonėmis siekia atitikti kieno nors suformuluotus grožio standartus, jis tampa panašus į karį ginklavimosi varžybose. Individas, esantis kasdieniame kare ir laukiantis iš pasalų puolančio priešo, savaime suprantama, negali būti laimingas. Žinote, jeigu turėčiau studentę dukrą ir ji pareikštų, kad nori pasididinti krūtinę ar sėdmenis, tikrai nesuprasčiau, kas mano gyvenime vyksta: pirmiausia mėginčiau susivokti, ar tai tikrai mano dukra (kvatoja)? O jeigu pats po metų pastebėčiau, kad užsiauginau pilvuką ir mano vonios veidrodis išduoda apleistas vyriškas formas, ar dėl to pasijusčiau nelaimingesnis? Nežinau. Turbūt pagalvočiau, kad reikia daugiau sportuoti, sveikiau maitintis, tačiau liūdna nebūtų, nes suprantu esminį dalyką: ne tai mano laimės šaltinis. Tas šaltinis – mano darbas Laimės tyrimų institute ir mano draugai. Jei prarasčiau ir viena, ir kita, tada tikrai būtų nekas. Taigi užaugus pilvui atsirastų vienintelis nepatogumas: tektų atitraukti nuo rašomojo stalo kėdę ir pasidarytų kebloka iš toliau siekti kompiuterio klavišų (juokiasi). O ar bijau senti? Ne! Nes manau, kad senatvė, jei ji neligota, yra privilegija. Nelaimingiausias vyro amžius – 45–50 metų, vėliau kreivė kyla į viršų, laimės link. Senstant netenkama kai kurių gyvenimo malonumų, pavyzdžiui, sumažėja seksualinis potraukis, bet – na, ir kas, ypač jei žinai, kad tavo kaimynas sekso turi dar mažiau ir rečiau, vadinasi, tu jau laimingas (juokiasi)!
Esate teigęs, kad vienas didžiausių laimės šaltinių – turėti kuo daugiau svajonių, pernelyg negalvojant, ar jos visos išsipildys.
Laimingas žmogus yra svajojantis žmogus. Kai būsiu labai senas, sakykime, aštuoniasdešimties, apsigyvensiu kokiame nors kalnuotame Italijos kaimelyje ir auginsiu pomidorus. Ar tokią svajonę kada nors įgyvendinsiu, nežinau, tačiau mintis apie tai mane daro laimingą. Ar ten, kur nėra šaltų žiemų, kur neslegia tamsa, įmanomas daniškas hygge? Manau, taip. Tik dėl karšto klimato tektų su žvakėmis elgtis atsargiau: prieš trejus metus viename Italijos kempinge atostogavo danų šeima, degino vakarais žvakes ir sukėlė gaisrą – supleškėjo per aštuoniasdešimt kemperių…
O svajoti tėvai man nedraudė nuo mažens. Taip, taip: nedraudė svajoti! Šiandien matau kiek pasikeitusią situaciją ir padidėjusią konkurenciją dar nuo mokyklos suolo. Sukūrėme tokią sociumo sistemą, kurioje žmonės verčiami (geriausiu atveju – orientuojami) daryti tai, kam priešinasi jų prigimtis, todėl svajonės tolsta. Mus, kaip žmones, vertina pagal tai, kokius pažymius gauname, vėliau – kokias profesijas renkamės, dar – kokius projektus rašome. Porą metų dariau sociologinį tyrimą su dviem šimtais jaunų žmonių ir aiškiai pamačiau, kaip skiriasi jų svajonės nuo kasdienės veiklos.
Aš pats labai anksti sužinojau, kad esu netinkamas sportui ir muzikai. Ir tai buvo drama, nes visi bendraamžiai turėjo dvi siekiamybes: tapti roko arba sporto žvaigždėmis. Taigi likau be abiejų, nišinis, už borto, ir, galima sakyti, visą jaunystę ieškojau savo vietos po saule (studijavau ekonomiką, istoriją, sociologiją, žurnalistiką) – iki to momento, kai kažkas apšvietė man protą, kad turiu tyrinėti danų visuomenės laimės fenomeną. Prieš penkerius metus, kurdamas Laimės tyrimų institutą, beveik visai neturėjau pinigų, o mano skambutis į banką dėl galimo kredito ir pristatytas verslo planas banko darbuotojui, supratau, kėlė šypseną... Bet idėja buvo tokia stipri, kad netgi neigiamas atsakymas manęs neatbaidė ir nedarė nelaimingo. Prisiminiau savo jaunystės draugę, kuri buvo aistringai užsidegusi tapti džiazo muzikante ir mokėsi groti saksofonu. „Galbūt neuždirbsiu pinigų, bet vis tiek grosiu“, – sakė tada ji. O man atrodė: kokia ji kvaila, koks keistas, naivus ir absoliučiai neracionalus požiūris į gyvenimą – daryti bet ką bet kokia kaina! Šiandien anų dienų draugės pasiryžimą vertinu kaip labai drąsų ir gerbtiną žygdarbį, nes ji ėjo ten, kur liepia širdis. Aš, deja, tokiam proveržiui pasidaviau būdamas jau brandaus amžiaus.