Meilė veganiškam maistui Aistę Lasytę pastūmėjo į verslą: ypatingi desertai jau turi gerbėjų

Apie augalinę mitybą, išrastus receptus bei kelią, nueitą iki verslo įkūrimo, Aistė Lasytė pasakojo portalui Žmonės.lt.

Kada susidomėjote augaline mityba?

Augalinei mitybai didesnį dėmesį pradėjau skirti prieš kokius penkerius metus, kai palaipsniui ėmiau atsisakyti gyvulinės kilmės produktų (turiu omenyje ne vien desertus). Galima sakyti, tada prasidėjo įvairios maisto paieškos. Buvo daug neaiškumo, nes buvau pratusi valgyti visai kitaip, tačiau palaipsniui įvairovė didėjo ir maistas man tapo ne tik išgyvenimo šaltinis, bet ir visa kūrybos upė.

Niekada nemėgau gaminti pagal receptus. Labiau nei sukurtais receptais domėjausi pačiais produktais: kas turi daugiau baltymų ar kokių vitaminų, ko reikia vengti, kad netrukdyti kažko įsisavinti ir panašiai. Palaipsniui atsirinkau produktus, kuriuos mėgstu, kurie yra naudingi organizmui ir su kuriais nenoriu turėti jokių reikalų (šypsosi). Taip atsisakiau pridėtinio cukraus, tačiau saldumynų vis tiek norėdavau, o namuose pagamintas maistas būdavo ne tik skanesnis, bet ir „turtingesnis“.

Žinoma, per darbingus laikotarpius gamindavau mažai, bet kai tik rasdavau laisvo laiko, nepraleisdavau progos sukurti kažką skanaus. Ypatingai mėgdavau migdolų, anakardžių riešutų kremus. Kai pradėjau riešutus malti pati, įtraukiau ir kitokius riešutus, pistacijas, kokosą. Užsimaniau ką nors su tais riešutų kremais nuveikti. Pradėjau maišyti su džiovintais vaisiais, sėklomis, eteriniais aliejais. Palaipsniui, kai ką pridedant, kai ką pakeičiant, atsirado riešutų kremų desertai, kurių nereikia ant ko nors užsitepti.

Kaip kilo idėja gaminti ne tik sau, bet ir pradėti desertais prekiauti?

Man atrodo aš pati to nežinodama kryptingai link to keliavau. O gal ir žinodama, tik tada dar nežinojau, kad žinau (šypsosi). Pagaminau gerą produktą, kuriuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kodėl nepasidalinti  su kitais? Galbūt yra tokių, kurie kaip tik ieškojo kažko panašaus, bet nerado? O dabar jie turi galimybę nusipirkti, o aš gauti už tai atlygį, todėl visi lieka patenkinti! 

Iki šiol pardavinėjau savo muziką, personažus, pasirodymus. Atėjo laikas prijungti kažką labiau apčiuopiamo ir atskleisti dvi savo puses: „prie meno“ ir „prie maisto“. Beje, būtent todėl toks ir yra mano desertų linijos pavadinimas – „Prie maisto“. 

Noriu prekiauti tuo, kam paskyriau daug laiko, energijos, ieškojimų, tuo, kas gali būti įdomu kitiems. Tikiu, kad iš pačių įvairiausių pomėgių galima daryti verslą ar bent jau versliuką. Jeigu patinka pačiam, neabejoju, kad tikrai atsiras žmonių, kuriems pakeliui.

Kokį kelią teko nueiti, kad „Prie maisto“ taptų verslu?

Nuojauta ir didelis noras davė vidinį signalą, kad atėjo laikas tvarkyti dokumentus. Tai užtruko ne mažai laiko. Atsidūriau tokioje srityje, kur viskas nauja ir nesuprantama, todėl teko po truputį bandyti suprasti, domėtis, skaityti, skambinti, klausti. Jau nekalbu apie tai, kad reikėjo išsinuomoti ir įsirengti gamybinę patalpą. O kiek dar liko visko padaryti... Nespėjau net internetinės parduotuvės susikurti!

Neturiu komandos, kuri pasiskirstytų darbais ir atsakomybėmis. Beveik viską darau viena. Tai tikrai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Ir nors pradžia jau padaryta, visgi jaučiu, kad ten buvo tik pradžios pradžia, o tikroji pradžia prasidėjo tik dabar.  Kol kas pati neįsivaizduoju, kur tai nuves, tačiau žmonėms įdomu. Vieniems įdomu, ką čia sugalvojo ta Lasytė, kitiems įdomu, nes be cukraus ir veganiška, dar kitiems įdomu, nes parekomendavo geri feisbuko draugai (šypsosi). O kažkam gali būti ir visai neįdomu. Bet aš noriu galvoti tik apie tuos, kuriems įdomu.

Kaip gimsta jūsų receptai?

Receptus sugalvoju bandymo būdu. Kartais tiesiog netyčia ateina mintis, kad reikia vieną ar kitą produktą sumaišyti tarpusavyje, kad išgauti tam tikrą konsistenciją. Taip netyčia sugalvojau „nepersaldainius“. Juose nėra pridėtinio cukraus ir kai kurie iš jų tikrai nėra per saldūs. Nuolat ieškau naujų skonių arba tobulinu senuosius. Kartais tie ieškojimai pasiteisina, o kartais ne iki galo. Būna kai kurie žmonės pasako įžvalgų, ko trūksta, ko per daug, o būna, kad pavyksta iš pirmo karto ir sulaukiu komplimentų. Dar daug ką noriu patobulinti, bet viskam reikia laiko.

O kiek laiko trunka tokių desertų gamyba?

Tai užima nemažai laiko. Reikia viską pasiruošti gamybai, žaliavą reikia nuplauti, išdžiovinti, malti, laukti, pjaustyti, sverti, maišyti, lipdyti ir taip toliau. O dar reikia ir kruopštumo. Kol kas sunku susiplanuoti laiką, todėl dažniausiai apsiskaičiuoju. Atrodo užtruksiu valandą, o užtrunku tris. Taigi, šiuo metu esu tyrinėjimo etape. Ir šis etapas, manau, gali užtrukti dar kokius metus, kol suprasiu savo apsukas ir atrasiu būdų pasilengvinti procesus.

Tai labiau hobis, atsipalaidavimo būdas, ar tiesiog noras užsidirbti?

Kiekviena veikla, kuri yra įdomi ir kūrybiška, gali suteikti atsipalaidavimo, tačiau toks apibūdinimas labiau tiktų, jeigu visa tai gaminčiau tik sau pačiai. Į šią mano veiklą įtraukti kiti žmonės, yra laiko apribojimai. Tai didelė atsakomybė. Kai atiduodu žmogui savo pagamintą desertą, kaskart labai jaudinuosi. Tai panašus jausmas, kai į viešumą išleidžiu savo naują dainą ar pasirodymą. O jeigu nepatiks? O jeigu nusivils?

Visgi, pačiame procese, nesvarbu, ar rašant eilėraštį ar lipdant „nepersaldainį“, galima patirti labai malonių jausmų. Na, o užsidirbti taip pat noriu. Nes kaip kitaip?

Kuo skiriasi augalinių desertų gamyba nuo įprastos konditerijos?

Konditerijos gaminiai paprastai būna miltiniai arba cukriniai. Aš nenaudoju nei miltų nei cukraus. Pagrinde tai įvairūs riešutai ir riešutų kremai. Saldumą išgaunu iš džiovintų ir liofilizuotų (džiovintų šaltyje) vaisių ir uogų. Papuošimams naudoju liofilizuotas dilgėles, žaliąją ir mėlynąją spiruliną. Tiesa, saldumynai – tik pradžia. Planuoju neapsiriboti vien jais, todėl eilėje jau stovi daržovės, su kuriomis, tikiuosi, bus nuveikta kažkas prasmingo.

Gamyba šiuo metu užima didžiąją laiko dalį ar spėjate laiko skirti ir poilsiui?

Tai pirmoji mano savaitė tikro poilsio, kada pats organizmas tiesiog reikalauja ilgo miego ir sulėtinto judėjimo. Klausau jo reikalavimų. Šiuo metu laiką leidžiu kaime, kur nors ir „sulėtintai“, vis tiek veiklos yra neįtikėtinai daug. Kažką kasti, dažyti ar dainą parašyti. Kaimiška žiema su storu sluoksniu sniego – labai romantiška. Ir čia taip tuščia… Atrodo, kad aplink yra tik vėjas, kuris jau beveik pravėdino galvą, todėl greitu metu vėl grįšiu į vadinamą savo „prie maisto“ erdvę su naujom idėjom ir energija.