Meno kuratorė: Už meno objektą nėra geresnio namų dekoro elemento

Namai tuščiomis sienomis – ne namai

Tėvų namuose Smalininkuose meno kūrinius atstojo gausi biblioteka, o pirmoji gidė į meno pasaulį buvo Vilmos dėdės žmona, maskvietė, buvusi balerina, viešnagė pas kurią tapo tikru kultūriniu šoku, nes Rusijos inteligentija merginą iš Lietuvos tiesiog įsiurbė į meno parodas, spektaklius...

„Kai būdama dar vaikas mačiau, kaip puikiai mano bendraamžiai rusai išmano pasaulinę dailę, jaučiausi gerokai nuo jų atsilikusi... O ką reiškia ir kokią stiprią emocinę įtaką daro namuose eksponuojamas menas, supratau ištekėjusi dvidešimties ir patekusi į savo pirmojo vyro, žurnalisto Jurgio Jefremovo, aplinką – jo senelė buvo aktorė Monika Mironaitė, tad viskas tuo ir pasakyta. Gyventi kurį laiką po vienu stogu su šia aktore, taip pat ir jos dukra, mano buvusia anyta, Dagne Jakševičiūte bei jos vyru aktoriumi Vladimiru Jefremovu – vadinasi, turėti šansą susidurti su meno pasauliu „iš pirmų rankų“. Užaugusi name su kiemu, anksčiau bijodavau net pagalvoti, kad kada nors galėčiau gyventi bute. Kai po skyrybų su Jurgiu viena apsistojau sostinės Senamiestyje, nuomonę „būsto klausimu“ pakeičiau, nes nestandartiniame meniškai kreivų sienų bute su arkiniais langais ir sena krosnimi susikūriau labai jaukią erdvę. Supratau, kad namas reikalingas tik tada, jei gyveni ne vienas, jei jaukumo elementus dėlioja du žmonės. Tiksliau – jų bendros patirtys įkvepia tai daryti: kad šiandien ant sienos kabo ūkanotą Ispanijos Medinaselio miestelį (netoli Madrido) vaizduojanti nuotrauka, nėra atsitiktinumas – tai mudviejų su Raimundu, dabartiniu sutuoktiniu, bendrų vienos kelionės emocijų išgyvenimas. Žiūrime į tuos šlapius grindinio akmenis, sulytą senbernarą ir, regis, čia ir dabar užuodžiame tos drėgmės kvapą...

Knygos, pianinas ir gitara – trys objektai, keliaujantys su manimi, kad ir kur apsistočiau. Nors muzikos instrumentais pastaruoju metu negroju, tačiau tais periodais, kai mano gyvenamojoje erdvėje nebuvo pianino, jaučiausi nesanti namuose. O šiandien prie viso to prisidėtų dar ir trys dešimtys meno kūrinių.

Jau sukūrusi kitą šeimą ir gyvendama nuosavame name Vilniaus priemiestyje, pasiilgstu tų senamiestinių savaitgalių: kai anksti ryte išėjusi iš namų akimirksniu patenku į tuščią miestą, užsuku į mėgstamiausią kavinę, užsisakau karšto gėrimo ir skaitau laikraščius. Daugiau nei dešimtmetį dirbdama su liukso klasės prekėmis, dar labiau išsiugdžiau estetiškų daiktų poreikį, tad man svarbu ir kokybiška įdomi rankinė, ir batai, ir drabužiai, tačiau kartais norisi nuo daiktų rinkos pabėgti ir pasinerti į tokią aplinką, kur nekalbama apie pinigus, kylančias kainas, nekilnojamojo turto rinkos svyravimus bei kitus neišvengiamos kasdienybės reiškinius. Ir būtent menas tą galimybę man suteikia, tad apsisprendimas VDA studijuoti meno istoriją sulaukus brandesnio amžiaus nebuvo kažkoks nuotykis, kažkokia užgaida, o didelis vidinis poreikis ir didelis pomėgis. Kuo labiau gilinuosi į meno istoriją, tuo geriau suprantu šiandien vykstančius mados procesus bei reiškinius. Antai mados namai „Dior“ 2018 m. pavasario ir vasaros kolekcijai pristatyti pasitelkė Lasko olose rastų vėlyvojo paleolito piešinių (nuo jų pradedamos meno istorijos studijos) kopijas ir mėgdžiojo JAV tapytojos Georgios OʼKeeffe stilių: manekenės dėvėjo skrybėles, panašias į tas, kurias nešiojo amerikiečių dailininkė.

Labai asmeniški atradimai

Vilma dar nuo meno studijų žinojo, kad Rokiškyje gyvena ir kuria dailininkas ir miesto dailės mokytojas Raimondas Gailiūnas, vyras su pypke. Kai prieš kelerius metus ji apsilankė Rokiškio dvare surengtoje juvelyrės Dalios Varnaitės ir jaunųjų menininkų parodoje, dėmesį patraukė vienos moksleivės kūryba. Tai buvo Sigitos Morkūnaitės meno darbai. Jais buvo susižavėjęs ne vienas lankytojas, tačiau, kaip ir įprasta, po parodos visi jauną menininkę pamiršo. Vilmai, įsigijusiai visus toje parodoje eksponuotus Sigitos darbus, labai knietėjo su mergina užmegzti pažintį. Netruko įsitikinti, kad sutiko talentingą, bet neturintį galimybių realizuoti svajones vaiką. Pasitarusi su vyru Raimundu, merginą Vilma nusprendė šefuoti: kartu keliavo po parodas, važiavo į Florenciją ir dairėsi galimybių ten studijuoti. Lankėsi privačioje dailės mokykloje, kur „studentai gyvena celėse ir visus metus mokosi piešti kulną, kol darbas nugludinamas iki tobulumo“, tačiau studijų kaina – apie 100 tūkst. eurų per metus. Galiausiai išeitis rasta: Sigitai pasiūlė studijuoti Škotijoje, Glazgo meno akademijoje, kur mokslas nemokamas, o studijų kokybė ir pati akademija garsėja gana aukšta reputacija. „Nesugadink geriausios mano mokinės“, – pro ūsą nepatikliai šypteldamas perspėjo dailininkas Gailiūnas. Toks perspėjimas Vilmai tapo akstinu dar labiau gilintis į menotyrą, o magistro studijoms pasirinkti temą „Šiuolaikinių Lietuvos menininkų karjeros galimybės“. Taip pat ji pagalvojo, o kas bus, kai po studijų Sigita grįš į Lietuvą, kas toliau? Moteris nusprendė pasukti meno kuravimo kryptimi, įkūrė galeriją ir šiandien jau yra surengusi ne vieną personalinę parodą (tapytojų Raimondo Gailiūno, Eglės Ridikaitės), savo kuruojamus menininkus siekia pristatyti pasaulinėse meno mugėse, iš kurių naujausia šį rudenį vyko Vokietijoje: į „Positions Berlin“ mugę pakviesta Vilmos galerija čia atskleidė dar vieną jauną vardą – tapytojos Rūtos Vadlugaitės.

„Mano gyvenimo apsukos šiandien gal net patrigubėjo, laimei, nemažai darbų pavyksta atlikti lėktuvuose, skrydžių metu, kai tenka darbo reikalais vykti į Paryžių ar Milaną, kur atrenkamos „Aprangos“ kompanijai naujos kolekcijos. „Pastaruoju metu esu besikeičiančio požiūrio į meno kūrinius interjere liudininkė. Atėjo karta, kuriai ne vis tiek, kas puošia jų namų sienas, randasi tokių jaunų žmonių, kurie tapybos darbus iš galerijų įsigyja išsimokėtinai, taip pat atsirado galimybių nuomotis meno kūrinius (už 3–5 proc. jų vertės). Žmonės paveikslus perka jau ne pagal grindų ar sienų spalvą, stovinčius baldus – patį interjerą derina prie įsigytų paveikslų, kitų meno kūrinių.

Sakoma, kolekcininku laikomas tas, kurio namų sienų jau per maža visiems darbams eksponuoti, kuris kūrinius perka remdamasis tam tikromis temomis ar konkrečiais autoriais. Savęs nelaikau kolekcininke. Prisipažinsiu: imuosi kuruoti tuos menininkus, kurių darbai man asmeniškai labai patinka ir puošia mano pačios namus. Be susižavėjimo, be įsimylėjimo, be tikėjimo kuriančiu žmogumi meno rinka tiesiog neegzistuoja. Man buvo keista, kad „ArtVilnius“ mugėse pripažinti ir įvertinti tapytojai Eglė Ridikaitė ir Raimondas Gailiūnas nebuvo pastebėti galerininkų ir niekas nesiėmė jų kuruoti, nerengė parodų, suteikti titulai šiems menininkams neatnešė jokio pelno – pasaulinio meno rinkoje tai būtų buvęs nesusipratimas ar anomalija, todėl net nedvejojau, kad šie „pamestinukai“ turi atsidurti mano akiratyje.

Meno ryšį su mada stipriausiai pajuntu lankydamasi Paryžiuje, kur, regis, net kasdienybė neįmanoma be meno ir be istorijos. Namai – man taip pat istorija, ilga ar trumpa, bet istorija. Kai sužinojau, kad dabartinis mados namų „Balenciaga“ kūrybos direktorius Demna Gvasalia paprašė showroomʼą perkelti į buvusią Sen Žermeno ligoninę, kurioje kažkada dirbo jo mama, supratau, kad ir mene, ir madoje be galo svarbus žmogiškasis faktorius, galimybė skleistis sentimentams.“