Dainininkė Judita LEITAITĖ, klausiama, iš kur toks jos balsas, atsako paprastai: „Jūs negirdėjote mano tėčio! Kaip užtraukdavo prie stalo „Graži tu, mano brangi tėvyne...“, tai stiklai virpėdavo nuo balso stiprumo.“ Išbandymų nepagailėjęs likimas mecosopraną, vieną aktyviausių ir ryškiausių Lietuvos kamerinės muzikos atlikėjų išmokė mylėti gyvenimą ir būti dėkingai už viską.
Jaučiate stiprų ryšį su savo šaknimis?
Jaučiu! Esu tremtinių vaikas, nors gimiau jau Lietuvoje, Kaune. Molėtų rajone, prie Balninkų miestelio, esantis Vargulių kaimas – tėčio gimtinė, o už ežero Pabaldonės kaimas – mamos. Jie buvo pažįstami nuo jaunystės, gal net pašokdavo kokiose kaimo šventėse susitikę, bet tik tiek, nes mama buvo iš turtingųjų, o tėtis – iš didelės vargingos mažažemių šeimos. Tėtis buvo išėjęs į miškus – daugiau nei ketverius metus partizanavo. Po karo, apie 1946-uosius, partizanas Albinas Leita, slapyvardžiu Omas, buvo išduotas, suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėti Taišeto lageryje.
Mamos tėvai, nors ne bajorai, buvo turtingi ūkininkai: turėjo kelis valakus žemės, labai gražų vienkiemį su liepų alėja. Šeima buvo išbuožinta, išdraskyta ir ištremta į Sibirą visam gyvenimui! Visgi po kelerių metų mamai su dviem savo broliais ir mama, mano močiute, pavyko pabėgti iš Sibiro ir pasiekti Lietuvą. Ilgai slapstėsi. Maždaug tada į Lietuvą po dešimties metų lagerio grįžo ir tėvelis. Jie susitiko Kaune, susituokė, netrukus gimiau aš. Tėvai mažai pasakodavo apie tremtį. Bijojo. Vengė prisiminti tą tamsą... Kai buvau pirmame kurse, mirė mama, po septynerių metų – ir tėtis. O prieš penkerius palaidojau vienintelį brolį. Dėl to dažnai pasijuntu vieniša, nors jau turiu suaugusius vaikus, – kai nelieka šaknų, jautiesi lyg pakirstas.
Tėčio balsas buvo nepaprastai gražus. Į senatvę jam jau buvo sunku dainuoti, sirgo astma, bet jei tik pajėgdavo, dainuodavo. Gaila, kad jaunystėje negalėjo mokytis, esu tikra – būtų tapęs garsiu dainininku. Mama irgi buvo meniškos sielos – gražiai siuvo, siuvinėjo, lipdė skulptūrėles. Vaikai būdami prekiaudavome turguje jos siūtomis kepuraitėmis, apykaklaitėmis – tada sunkiai vertėmės, nes tėtis sirgo.
Aš dažnai giedu Balninkų bažnyčioje, čia esu ir krikštyta. Tėvas buvo iš dešimties vaikų šeimos – dvi jo seserys, kurioms dabar virš devyniasdešimties metų, tebegyvena Vargulių kaime. Tėčiui šiemet būtų sukakę šimtas. Šį birželį, Gedulo ir vilties dieną, Balninkuose bus atidengtas paminklas partizanams – tėčio vardas ten irgi skambės. Būtinai važiuosime su dukra koncertuoti.