Mentorė Eglė Blekaitytė: kodėl svarbu nesilyginti su kitų pasiekimais?
Sakoma, kad pašaukimo atradimas yra tarsi priešnuodis depresijai. Tačiau neretai blaškomės ieškodami savojo gyvenimo kelio, o koją mums kiša ne tik asmeniniai įsitikinimai, bet ir tėvų, mokytojų ar aplinkos suformuotas požiūris, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Negebėjimą išsigryninti savojo kelio gali lemti tai, kad neįsiklausome į save, neišgirstame vidinio balso, nes norime atitikti tam tikras visuomenės primestas normas, tėvų lūkesčius. Tačiau kas ieško, visuomet randa, todėl reikia nebijoti bandyti“, – sako sąmoningo verslo mentorė ir asmenybės metodikos konsultantė, „WoW University“ dėstytoja Eglė Blekaitytė. Tačiau kaip atrasti ir įdarbinti savo stiprybes ir talentus.
Kas užgožia vidinį balsą
Vieniems pasirinkimai dėl asmeninio gyvenimo ateina lengvai ir natūraliai, remiantis savo vidiniais polinkiais, intuityviai juos atpažįstant, tačiau kitiems, tai – tikras galvosūkis. Kodėl savirealizacija ir pašaukimo atradimas tokie svarbūs žmogui?
Eglė Blekaitytė tikina, jog nėra vienos stebuklingos piliulės, universalios formulės ar mokymo metodo, kuris padėtų visiems išsigryninti savo paskirtį šiame pasaulyje, tačiau, jei neįsiklausysime į save, pasekmės gali būti destrukcinės.
„Kiekvienas ateiname į šį pasaulį tam, kad rastume savo individualų kelią. Tai svarbu tiek dvasinei, tiek fizinei savijautai. Kai einame prieš save, gali atsirasti sveikatos sutrikimų, kilti konfliktų su artimaisiais ir kt. Kai nesame ten, kur turime būti, nėra energijos tėkmės, kurį atsiranda, kai atrandame ir realizuojame savo vidinį polėkį, talentus, įgūdžius.
Neretai koją pakiša švietimo sistema ar auklėjimo metodai, nes vis dar dažnai žiūrima, kas labiau apsimoka, kokios profesijos yra perspektyvios. Taip atsiduriame kažkur ne ten ir ilgainiui jaučiame diskomfortą. Tačiau bet kada galime paimti gyvenimą į savo rankas ir jį pakeisti“, – įsitikinusi dėstytoja.
Intuicija – brangiausias mūsų turtas
Pasak E.Blekaitytės, savirealizacija yra viso gyvenimo kelionė: „Visi ieškome teisingiausio kelio, kuriuo eidami būtume laimingi: ieškome, bandome, klumpame, kylame. Svarbiausia šioje kelionėje pasitelkti dėmesingumą, sąmoningumą, pasitikrinti širdimi, vidine intuicija ar tai yra mano kelias. Jei ne mano – padėkoti tam gyvenimo etapui ir nebijoti pakeisti krypties.“
Reikia paklausti savęs, ar tai, ką darau, iš tiesų tenkina, ir pagauti savo savijautą – tą pirmąją milisekundę.
Tačiau kaip atpažinti ženklus, jog pasirinkome teisingą kelią? Geriausias patvirtinimas, pasak mentorės, tai vidinis pajautimas, vadinamasis „gut feeling“.
„Reikia paklausti savęs, ar tai, ką darau, iš tiesų tenkina, ir pagauti savo savijautą – tą pirmąją milisekundę, kai vidumi sau patvirtiname „taip“ arba „ne“. Sunkiau yra žmonėms, kurie kliaunasi tik racionaliu protu, nes to, ar esame savo kelyje, negalime nei apskaičiuoti, nei pamatuoti, tik pajusti.
Intuicija yra brangiausias mūsų turtas, ji padeda neapsigauti, ir gera žinia ta, kad ją galime lavinti. Svarbiausia yra įsiklausyti į save, niekas iš šono negali primesti, kaip mums save realizuoti, turime patirti tai savo kailiu.“
Kai komfortas tampa spąstais
Deja, dažnai negirdime savo vidinio balso, nes norime atitikti tam tikras visuomenės primestas normas, tėvų lūkesčius ir kt. Apie tai, kad pasukome netinkama kryptimi, mus perspėja ženklai – suprastėjusi savijauta, vidinė būsena.
„Jei einame ne savo keliu, galime jausti energijos stygį, nuovargį, gali kamuoti prasta nuotaika, net išsivystyti ligos. Kartais sunku suprasti, kodėl esame viskuo nepatenkinti, nuvargę, nors išoriškai lyg ir neturime kuo skųstis – uždirbame, kopiame karjeros laiptais, turime statusą visuomenėje, gyvename komfortiškai (namai, automobiliai, kelionės ir pan.). Komfortas tampa savotiškai spąstais: „Kaip galiu skųstis, jei viską turiu“.
Kai lieki vienas su savo mintimis ir jausmais, kažkas viduje graužia, jauti, kad esi ne ten. Tas vidinis diskomfortas pradeda žmogų budinti iš vidaus, žmogus ima ieškoti, ką gali pakeisti, nemetant to, ką sukūrė, bet šiek tiek atsitraukiant nuo rutinos ir atidžiau pažiūrint, kas kelia nerimą.“
E.Blekaitytė priduria, jog ieškantys visuomet randa, todėl nereikia bijoti bandyti: „Yra įvairių metodų, kurie gali palengvinti savirealizacijos paieškas – nuo testų iki meditacijų, vizualizacijų praktikų, vedlių. Juos pasitelkus, galima sutrumpinti kelią, greičiau vidumi pajausti atsakymus į kylančius klausimus.“
Laimė – gebėjimas rasti aukso viduriuką
Anot dėstytojos, labai svarbu išmokti nesilyginti su kitų pasiekimais ir suprasti, kad savo kelio išmąstyti negalime, tik pajausti kūnu ir širdimi.
Jei einame ne savo keliu, galime jausti energijos stygių, nuovargį, gali kamuoti prasta nuotaika.
„Kuo aiškiau esame savo kelyje, savo žinojime, kuo aiškiau jaučiame iš savo vidaus sklindančius atsakymus, tuo tvirčiau suvokiame, kad nėra nė vieno kito tokio kaip aš. Kuo labiau susidraugaujame su savimi ir ramesni jaučiamės, tuo mažiau poreikio blaškytis ir lygintis su kitais. O jei jaučiamės užtikrinti savo pasirinkimu, tai ir pasilyginimas su aplinkiniais gali būti įkvepiantis, skatinantis siekti daugiau, judėti į priekį, tačiau ne demotyvuojantis. Ilgainiui reikia vis mažiau patvirtinimo iš aplinkinių, nebelieka poreikio dalytis į šalis, nes jaučiame tvirtai savo pasirinkime“, – sako E.Blekaitytė.
Savo paskaitose dėstytoja remiasi iš japonų filosofijos kilusia IKIGAI koncepcija, kuri naudojama versle ir asmeniniame tobulėjime.
„Remiantis ja, laimingas gyvenimas slypi aukso viduriuke tarp to, ką tau labai patinka daryti; to, ką gali daryti gerai (mūsų įgūdžiai bei talentai); tarp to, ko reikia pasauliui (tendencijos, pritaikomumas šiandien ir svarba ateityje) ir to, kas uždirba pinigus. Laimė – tai nebūtinai erdvėlaivio pilotavimas ar sėkmingas verslas, viskas priklauso nuo individualių savybių ir gebėjimo rasti aukso viduriuką tarp išvardintų dalykų. Jei žmogus jį suranda, jis klesti, žydi ir gyvena ilgai“, – įsitikinusi mentorė.