Šią gegužę Vytautui Kernagiui būtų suėję 70-dešimt, tačiau jis visada liks 56-erių. Daugiau kaip prieš trylika metų žinia apie netikėtą garsiausio Lietuvoje dainuojamosios poezijos atlikėjo, televizijos veido, renginių vedėjo ligą visiems trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ką jau kalbėti apie jo žmoną Dalią KERNAGIENĘ, kuriai iki šiol trūksta stiprių Vyto apkabinimų, pašėlusio gyvybingumo ar tylaus buvimo šalia.
Jei skaičiuotume nuo sutuoktuvių, su Vytautu Kernagiu kartu buvote 33 metus. Daugiau nei pusę jo gyvenimo.
Prieš tai dar beveik trejus metus draugavome, per tą laiką jis pabuvo kariuomenėje, rašė laiškus kasdien, grįžo. Tik skaičiai man visiškai nieko nereiškia. Kiek laiko esu be jo, irgi neskaičiuoju, bet kiti priverčia – kovo 15-ąją suėjo trylika metų.
Kuo šis laikas jums kitoks?
Iš pradžių buvo šokas, nes kad mirtų Kernagis... Kaip sakoma, žinai, kad mirsi, bet netiki – atrodo, tik kitiems tai nutinka. Porą metų negalėjau su tuo susitaikyti, nes jis man atrodė kaip pati gyvybė. Eidavau į kapines ir kalbėdavausi su juo. Man reikėjo tokios sąlyginės ramybės, nesinorėjo viso to paleisti. Po kurio laiko į šį namą atsikraustė vaikai: iš pradžių Vytukas su šeima pagyveno, paskui Eglė. Tai buvo mūsų visų lizdas – išsvajotas ir jaukus.