Susidūrę su gamtos mįslėmis, žmonės dažnai pamiršta geras manieras. 1816-aisiais visuomenė irgi niurzgėjo, esą kiekvienas bando tapti meteorologu. Tada net protingiausios asmenybės negalėjo paaiškinti pasaulinės klimato katastrofos, užgriuvusios visą Šiaurės pusrutulį, priežasčių. Istorikai šį kataklizmą pavadino METAIS BE VASAROS.
Pavasaris 1816-aisiais neatėjo: sniegas laikėsi iki gegužės pabaigos ir net birželį – jis tiesiog krito ir virto pusnimis. Gegužę paprastai viskas sužaliuoja, sužydi sodai, o tais metais upių ledas nespėjo ištirpti, visiškai sutriko komercinis transportas. Tiesa, po kelių mėnesių paaiškėjo, kad tai nėra didelė problema, nes pervežti nebuvo ko.
Nustojus snigti, pradėjo lyti. Prancūziją ir Vokietiją merkė nuo gegužės iki rugpjūčio. Šveicarija užfiksavo rekordą: 130 dienų be perstojo šniokštė, paskui užslinko šalčiai. Viskas, ką spėjo pasėti, o sėta tais metais gana vėlai, buvo arba nuplauta lietaus, arba sušalo rugpjūtį, kai grįžo žiema. Valstiečiai papjovė gyvulius, nes neturėjo kuo jų šerti. Žmonės valgė gulbieną, gaudė graužikus.