Metai po mamos mirties – jaudinantis A.Tamulytės atvirumas: kai sirgo, skatino važiuoti į vieną vietą
Žinoma aktorė Aurelija Tamulytė jau pradeda atsigauti po pastaruoju metu ją užgriuvusių skaudžių išgyvenimų. Teatro dienos išvakarėse aktorė sutiko pasidalinti viltingais lūkesčiais ir prisipažino, kodėl taip laukia greitu metu įvyksiančio susitikimo su jos gimtojo miesto Kauno publika.
Pastarieji prabėgę metai aktorei A.Tamulytei buvo ypač sunkūs: per pandemiją prarasti vaidmenys, sugriuvę santykiai, galiausiai – mamos, teatro primadonos Danutės Dirginčiūtės netektis.
Stiprybės semtis visuomet važiuoja prie jūros
Šių metų kovą Aurelija mini savo mamos, operos solistės D.Dirginčiūtės mirties metines.
„Tai buvo mano didžiausia jėga, didžiausia stiprybė… Ji man buvo tiesiog ikona“, – pakiliai apie mamą kalba A.Tamulytė. Šypsodamasi pamena, kaip mama jai sakydavo: „Tu esi mano žvaigždė“.
Stiprybės semtis Aurelija visuomet važiuoja prie jūros. Jūra buvo ir jos mamos įkvėpimo šaltinis.
„Mamytė labai mylėjo jūrą. Ir kada jau sirgo, aš laikydavau jos ranką, o ji man sakydavo: „Man yra labai blogai, važiuok pas jūrą, ji yra tavo antra mama, aš tau dabar negaliu padėti, tau yra labai sunku, kuo greičiau važiuok pas ją“. Ir tuomet aktorė važiuodavo į Palangą, tūkstančius kartų numintais takais eidavo prie jūros ir taip atgaudavo jėgas.
Pasak A.Tamulytės, ji esanti tikras jūros vaikas. Neslepia norinti gyvenimo saulėlydį praleisti būtent pajūryje. Be to, aktorė šiandien turi ir didelę kūrybinę svajonę – norėtų didžiausiame Lietuvos kurorte, Palangoje, Kurhauze suburti savo teatro trupę.
Gyvenimas laikosi ant keturių kolonų
A.Tamulytė klaida vadina tai, kad ji kadaise nepasinaudojo ypatingu pasiūlymu.
„Turėjau labai stiprų pasiūlymą išvažiuoti vaidinti pas režisierių Q.Tarantino. Tačiau, nežinau kodėl, bet kažkokia baimė, kompleksai mane sustabdė. Tuomet žinojau, kad jeigu išvažiuosiu, į namus nebūsiu įleista ir niekada nebegalėsiu gyventi taip, kaip gyvenau. Nors gyvenime esu tikra avantiūristė, bet kodėl tą kartą pabijojau, nežinau“, – prisipažįsta aktorė.
Aurelija neslepia, kad šiandien jos gyvenimas laikosi ant keturių kolonų: tėtis, jūra, teatras ir žiūrovai. Šiandien aktorė jaučias vėl visa galva pasinėrusi į kūrybą, grįžusi į teatro sceną. „Žiūrovai – man tarsi ta pati jūra. Kai žvelgiu į juos nuo scenos, regis, žiūrėčiau į jūrą, stovėdama ant kranto. Apima toks pat jausmas. Pajaučių neapsakomą pilnatvę“ – romantiškai kalba A.Tamulytė.
Moteris ne be reikalo pamini ir tėtį, kaip vieną iš keturių jos šiandienio gyvenimo kolonų.Po žmonos mirties, buvęs orkestro muzikantas, dailininkas Albinas Tamulis visą savo meilę skiria vienturtei dukrai Aurelijai.
„Mano tėtis – nuostabus žmogus. Kaip sakoma, su tokiu žmogumi gali kopti į aukščiausius kalnus. Jis neturi nė lašo egoizmo. Kaip jam šiandien bebūtų sunku, visuomet man sako: „Auryte, laikykis!“. Kartais tik iš kaimynų sužinau, kad jis kvietė greitąją pagalbą. Nenori manęs skaudinti, nenori apkrauti rūpesčiais“, – su didžiule meile apie tėtį kalba A.Tamulytė.
Vaidinti Kaune – visuomet didžiulis iššūkis
Aktorė su nekantrumu laukia susitikimo su gimtojo jos miesto – Kauno – žiūrovais.
„Tai publika, su kuria kartu augau, tobulėjau. Galiu drąsiai pasakyti: kauniečiai – tikri teatralai, labai išprusę žiūrovai. Vaidinti Kaune – visuomet didžiulis iššūkis. Tikrai be galo atsakingai ruošiuosi premjeroms Kaune“, – prisipažįsta „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė, apdovanota kaip geriausia antraplanio vaidmens atlikėja.
Balandžio 23 d. Kauno kultūros centro „Girstutis“ salėje vyks dramatiškos komedijos „(Ne)mylimų moterų išpažintis“ premjera (rež. Ričardas Vitkaitis). Šiame spektaklyje A.Tamulytė įkūnys aktorę – scenos divą.
Dviejų skirtingų moterų susidūrimas teatro scenoje – kaip ir gyvenime. Bet kiekviena jų kovoja už savo laimę ir neišpildytas svajones. Jos niekada nebuvo draugės. Ir netgi pažįstamos „iš matymo“. Turbūt taip ir nebūtų susitikusios, jeigu ne tas lemtingas vakaras teatre.
Scenos Prima Marija (A.Tamulytė) ruošiasi svarbiausiam savo gyvenimo vaidmeniui. Susikaupimas, specialūs pratimai, užsidegimas ir nerimas… Atsakingą repeticiją nutraukia teatro valytoja (Agnė Šataitė), kuriai šis vakaras taip pat ypatingas, todėl ji privalo kuo greičiau sutvarkyti sceną ir „užrakinti teatrą“ – įsitikinti, kad teatras yra tuščias. Mėginimas užrakinti kūrybos mekos duris baigiasi dramatiškai.
„Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad man teko būtent aktorės vaidmuo. Iš pradžių tarsi norėjau suvaidinti save, perkelti savo patirtį. Tačiau vėliau kūrybiniame procese pakeičiau nuomonę ir dabar įkūnysiu visiškai priešingą man moterį, visai kitokią artistę nei aš pati. Juk mes visi esame tokie skirtingi. Tad dabar užsibrėžiau tikslą paslėpti save kiekviename epizode“, – intriguoja A.Tamulytė.