Mia Pilibaitytė: „Visada matosi, ar šalia moters yra tinkamas vyras“

Trumpa dosjė

• Gimtadienis. Liepos 19 d.
• Horoskopo ženklas. Vėžys, bet Vaiva Budraitytė sakė, kad turiu labai daug Liūto bruožų.
• Mėgstamiausia spalva. Šiuo metu žalia.
• Akių spalva. Žydra.
• Įsimintiniausia kelionė. Po Europą praėjusiais metais – iš Lietuvos automobiliu vykome iki Gibraltaro.
• Skaniausias valgis. Gamintas namuose.
• Netikėčiausias daiktas rankinėje. Reikėtų pasižiūrėti – mažai tų daiktų rankinėje.
• Nemėgstamiausias buities darbas. Plauti valgymo įrankius.
• Svarbiausias gyvenimo įvykis. Mano sūnaus gimimas.
• Mėgstamiausias metų laikas. Vasara.
• Erzinanti žmogaus savybė. Melavimas.
• Žmogaus bruožas, kurį labiausiai vertina. Tikrumas ir atvirumas.
• Patinkančios gėlės. Hortenzijos. Bet vis dėlto rožės (juokiasi).
• Mėgstamiausias posakis. „Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.“

Mia, po ilgesnio laiko vėl jus matome viešumoje. Kas pasikeitė?

Kas buvo tuo metu, kai buvau dingusi? Na, sakykim, kad mano emocinė būsena buvo nekokia. Kadangi esu menininkė, ta savijauta atėmė įkvėpimą ir norą ką nors daryti. Žinot, kiekvienas kūrėjas atiduoda save žmonėms, dalija sielą, širdį kitiems. Tuo metu buvo taip sunku, kad negalėjau nieko duoti. Taigi padariau pauzę. Išėjo taip, kad teko pabūti su savimi.

Jaučiausi, kaip įmesta į vandenyną, palikta likimo valiai. Kadangi nenorėjau dvasiškai mirti, reikėjo išsikapstyti, išplaukti pačiai. Galiu pasakyti drąsiai, kad atsikratyti depresinės būsenos padėjo meditacija ir saviugda. Dirbau su savimi, nes suvokiau, kad šioje situacijoje labiausiai sau padėti galiu pati. Ne kas kitas.

Na, o šiandien gyvenu gerai, naujomis idėjomis, planais, muzika, kūryba, darbais studijoje. Ir, žinoma, koncertais (šypsosi).

Taigi, po ilgesnės pertraukos grįžote į didžiąją sceną. Kaip jaučiatės?

Dar prieš koroną išleidau naują dainą, galvojau, kad esu visiškai atsistojusi ant kojų emocine prasme, bet tas dvejų metų karantinas vėl nubloškė atgal. Tas laikas buvo be galo sunkus. Vėl teko kapanotis vienai. Ar po pauzės būna lengva grįžti? Pasakysiu taip – grįžti nebūna sunku, sunkiausia yra sukelti tą norą grįžti ir atsikratyti baimių būti nuteistai, nepriimtai, kritikuojamai. Tačiau dabar kritikos sulaukiu gerokai mažiau nei anksčiau.

Tikiu dvasiniais dalykais: kai žmogus ištransliuoja teigiamą požiūrį į gyvenimą ir nebijo kalbėti, išsakyti savo pozicijų, kai yra tikras, tada neįmanoma jo teisti. Šiandien nebijau būti tikra. Ir žmonės tai labai šauniai priėmė, sulaukiau palaikymo. Kai sau pripažįsti tam tikrus dalykus, gyvenimas ima keistis. Pritariu posakiui, kad, jei nori pakeisti pasaulį, turi pradėti nuo savęs. Tai veikia. Mano gyvenimas šiandien yra kardinaliai kitoks. Pakito net muzika. Visa tai man teikia begalinę laimę. Išmokau kas rytą padėkoti visatai už praėjusią ir ateinančią dieną.

Užsiminėte apie pakitusią muziką. Kuo nustebinsite savo klausytojus?

Dabar mano atliekamose ir kuriamose dainose yra daug paslėptų minčių, kiekvienas jas gali prisitaikyti sau, interpretuoti savaip. Rudenį dienos šviesą išvydo kūrinys „Nuodai“. Atsimenu Edgaro Lubio man pasakytus žodžius: „Reikia dainuoti tai, ko daugelis negali ištransliuoti emociškai.“ Manau, kad žmonėms būtina ir sielos muzika, kuri paliestų giliau. Aš tokiai subrendau. Jau turiu ir naują dainą „Nuplaus“. Ji gimė visai netikėtai: tekstą parašė Stano, o Edgaras perdarė muziką. Mano nuomone, daina superinė.

Vis garsiau kalbate apie asmeninę laimę. Ar nebaisu? Juk sakoma, kad laimė mėgsta tylą.

Laimė nemėgsta tylos! Kodėl visi lietuviai galvoja, kad reikia tylėti, jei turi pinigų, esi laimingas, pasiekei tikslų?.. Bijome, kad kiti pavydės, nužiūrės, palinkės pikta? Aš manau, kad laimę, meilę reikia skleisti, rodyti, jog būti laimingam paprasta. Esame per daug uždari, šiauriečiai, bijome visko: ką nors pasakyti, kur nors nueiti, ką nors padaryti. Žmonėms trūksta laisvės. Reikia ją parodyti (šypsosi).

Turi būti drąsūs ir išmokti džiaugtis kito sėkme. Tik tada pats tapsi sėkmingas. Mano aplinkoje yra keli nemėgstami žmonės, bet, kai jiems sekasi, tikrai nepavyzdžiu. Reikia išmokti gyventi su teigiamomis emocijomis, nes gyvenimas nėra amžinas. Jį reikia nugyventi gražiai.

Kokie jūsų tikslai? O gal jų neatskleisite, nes baisu, kad pabėgs?

Nebijau, kad pabėgs, paprasčiausiai nemėgstu kalbėti apie tikslus, kol jų nepasiekiu. Kai įgyvendini siekius, daug lengviau pasakoti, kad buvo taip ir kitaip. Jei papasakoji, apie ką svajoji, ką ketini daryti, bet to įgyvendinti nepavyksta, dažnai girdi: „Na, va, nepasisekė, o tiek kalbėjo, tiek pasakojo...“ O šiaip manau, kad tai, kas turi atsitikti, ir atsitiks. Jei kas nepavyko, nesigraužiu, vadinasi, nebuvo mano. Varžybos su savimi yra pražūtingos. Reikia išmokti gyventi nelipant sau ir kitiems per galvą.

Kalbantis su jumis akivaizdu, kad gyvenime siekiate harmonijos. Tačiau ne viskas taip paprasta, tiesa? Vis prilimpa koks nors skandalas.

Kartais pagalvoju, kad manęs gal kai kurie žurnalistai nemėgsta, yra užsisėdę, vaikosi sensacijų... Anksčiau į tuos skandalus nekreipdavau dėmesio, man net būdavo linksma. Kai atsirado daugiau vidinės brandos, supratau, kad visa tai nepatinka. Tas pagreitis vis dar yra – kai kurie žurnalistai išgalvoja straipsnį: nei aš interviu daviau, nei komentavau.

Taip, aš turiu storą odą, į daug ką numoju ranka, nors prisipažinsiu, kad neretai sukyla pyktis ir pagalvoju, kad samdysiu advokatą ir paduosiu į teismą. Tik kol kas to nesu padariusi, nesinori veltis, bet gal vieną dieną reikės imtis veiksmų (šypsosi). Tas pats ir su komentatoriais – jiems smagu pilti purvą. Niekaip nesuprantu, kas yra tokių žmonių galvoje. Tačiau nekalbėkime apie blogus dalykus – turiu puikių sekėjų armiją, kurie mane palaiko visose srityse. Kai man buvo labai sunku, padėjo jų siunčiama gera energija. Labai vertinu gaunamas žinutes. Tai brangiau už bet kokią dovaną.

Šypsena jūsų veide nedingsta ne tik dėl gerbėjų, bet ir dėl tinkamo vyro greta...

Tiesa. Manau, kad visada matyti, ar šalia moters yra tinkamas vyras. Tai rodo spindinčios jos akys, veidas, pasikeitusi savijauta, net išvaizda. Labai aiškiai matyti, kai dėl gyvenimo partnerio moteris pasikeičia į gera arba į bloga. Tada galima nuspręsti, koks tas vyras. Apie saviškį nepasakosiu. Lai žmonės, pažvelgę į mane, patys susidaro nuomonę (šypsosi).

Kokia jūsų pažinties istorija?

Pasirodo, Deividas buvo mano senas gerbėjas. Jo žinutę gavau prieš pusantrų metų. Tada pamačiau, kad man yra rašęs ir gerokai anksčiau, bet tąkart nieko jam neatsakiau. Šį kartą situacija buvo kiek kitokia, be to, jis į mane kreipėsi darbiniais reikalais. Taigi ėmėme bendrauti. Taip pokalbis po pokalbio išsivystė draugystė virtualioje erdvėje. Galiausiai susitikome gyvai. Na, o dabar turime tokius santykius, apie kokius visada svajojome (šypsosi).

Kitąmet minėsite dvidešimtmečio scenoje jubiliejų. Ką galite pasakyti apie tuos du dešimtmečius?

Aš į sceną atėjau 2004 m. balandžio 18-ąją. Tądien 12.00 val. visos radijo stotys grojo mano dainą „Kiekvienam“. Buvau vos 21-erių. Jaučiausi nuostabiai, negalėjau tikėtis daugiau. Atsimenu, kai sužinojau, kad mano daina visose radijo stotyse užėmė pirmąją vietą, užsimerkiau, o akyse ėmė sproginėti fejerverkai (juokiasi).

Supratau, kad pagaliau mano svajonė išsipildė. Neapsakomas jausmas: mergaitė, į Vilnių atvažiavusi iš kaimo, iš nepasiturinčios šeimos, tapo žvaigžde. Man nusišypsojo sėkmė – netrukus tapau ne tik pačia žinomiausia, bet ir brangiausiai apmokama Lietuvos atlikėja. Buvo labai geri laikai (šypsosi).

Ar jaučiate nostalgiją praėjusiems laikams?

Be abejonės, nostalgiją jaučiu. Ilgiuosi ir jaunystės, ir jaunatviško maksimalizmo, ir naivumo – buvau mergaitė be blogos patirties. Galvojau, kad visas pasaulis geras, blogų žmonių vos vienas du. Tačiau netrukus supratau, kad ne visi man linki to paties, ko ir aš jiems (šypsosi).

Žvaigždžių liga nesirgau. Man keista, kai kitiems šlovė ir pinigai susuka galvą. Kokia dar žvaigždžių liga? Aš nuo penkerių metų norėjau dainuoti – ne tapti žinoma, bet tiesiog dainuoti, kad manęs kas nors klausytųsi. Visada su žmonėmis elgiausi gražiai. Nors ne kartą girdėjau, kad esu arogantiška (ir dabar sulaukiu tokių replikų). Tačiau pabendravę gyvai visi pakeičia nuomonę. Arogantiška atrodau tik tiems, kurie mane „pažįsta“ iš spaudos ir televizijos.

Pavasaris – atgimimo, meilės laikas. Ko palinkėtumėte žmonėms?

Reikėtų gerai pagalvoti, ko gražaus galėčiau palinkėti... Bet taip spontaniškai norėtųsi paskatinti kitus ugdyti supratingumo jausmą, puoselėti meilę ne tik antrajai pusei, bet ir visiems kitiems žmonėms, gyvūnams, supančiai aplinkai. Linkiu skleisti šilumą – jos tikrai labai trūksta. Tai juk nieko nekainuoja, o grįžtamasis ryšys būna visada – ką ištransliuosite, tą ir gausite atgal. Taigi linkiu meilės, ramybės, šilumos ir palaikymo.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti – daugiau informacijos rasite ČIA.