Klystate, jei manote, kad LĖLIŲ NAMELIS – viso labo paprastas žaislas. Net suaugusieji netenka žado, matydami miniatiūrinį grožį, iki smulkmenų atkartojantį patalpų interjerą. Ką jau kalbėti apie vaikus. Sutikite, smagu turėti rūmus, kuriuose tvarkotės pagal savo taisykles.
Neaišku, ar Tutanchamonas žaidė su lėlių nameliais, tačiau pirmieji žinomi jų pavyzdžiai rasti Egipto kapavietėse prieš beveik penkis tūkstančius metų. Tarnų, gyvulių figūrėlės ir baldų modeliai greičiausiai gaminti religiniais tikslais.
Europiečiai dėl jų pametė galvas tik XVI amžiuje. Garbė tituluotis pirmuoju lėlių namelio savininku tenka Bavarijos hercogui Albrechtui V – 1558 metais (pagal kitus šaltinius – 1611-aisiais) tokią dovaną jis užsakė savo dukrai. Tai būta ne šiaip namo, o tikrų rūmų – keturių aukštų, su sodu ir fontanu kieme. Be gyvenamųjų kambarių, jame buvo įrengta šokių salė, vonia, siuvykla... Prabangiai ir gausiai dekoruotose salėse lėlės valgė iš sidabrinių indų! Nors ir kruopščiai prižiūrimi, šie lėlių rūmai neišliko – ir ne dėl vaikų kaltės. XVII amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje juos pasiglemžė gaisras.
Meistriškai įkomponuoti į paprastą spintelę su durimis, lėlių nameliai atrodė kaip paprasti baldai. Bet kai durys atsiverdavo, akimirksniu patekdavai į svajonių namą. Tiesa, lėlėms čia skirta kur kas mažiau dėmesio, užtat baldams – visa auksarankių meistrų, gebančių išpildyti bet kokias kliento fantazijas, išmonė.