1981. Amžininkai iki šiol prisimena ne tik virtuozišką muzikanto Raimundo Katiliaus (1947–2000) grojimą, bet ir neeilinę vieno žymiausių lietuvių smuikininkų ir smuiko pedagogų asmenybę.

Prieš ketvirtį amžiaus Lietuvoje atsirado „Meno fortas“ – teatras, kartu su Lietuvos kultūros ministerija įsteigtas genialaus režisieriaus Eimunto Nekrošiaus (1952–2018) ir jo žmonos scenografės Nadeždos Gultiajevos. Jame kaip profesionalas užaugo jųdviejų sūnus, scenografas Marius NEKROŠIUS, daug metų iš labai arti stebėjęs, kaip sunkiai gimsta būsimi scenos šedevrai.

Yra istorijos užpustytų vardų, kurie, padvelkus palankiems vėjams, netikėtai atsiveria. Viena tokių paslapčių gaubiamų asmenybių – iš Palangos kilęs Konstantinas ARRIS (1874–1943?). Aistringas keliautojas, išmaišęs pavojų pilnus laukinius Vidurinės Azijos kraštus, entomologas, surinkęs šimtatūkstantines vabalų kolekcijas, pramonininkas, Užkaspijo dykumas pavertęs sniego baltumo medvilnės laukais ir išstatęs ten fabrikus, milijonierius, viską praradęs Spalio revoliucijos audroje.

„Prisimenu visas savo dainas, melodijas, kūrinių temas – viskas, ką sukuriu, lieka atmintyje“, – prisipažįsta kūryboje taško neketinantis dėti kompozitorius, šlagerių kūrėjas Teisutis MAKAČINAS. 2023-iųjų rugsėjo 5 dieną jis paminėjo 85-ąją savo sukaktį.

Dabar jau būtų galima tvirtinti, kad jų meilė įveikė išbandymus: aktorė Nijolė BIŽANAITĖ-MAZŪRIENĖ ir dailininkas, režisierius, lėlių teatro revoliucionierius Vitalijus MAZŪRAS paskutinį vasaros mėnesį po penkiasdešimties civilinės santuokos metų susituokė vienoje Vilniaus bažnyčių. Kūrybinio pakilimo laikais jie patyrė ir tarptautinę šlovę, ir savo pačių teatro intrigų, mokinių išdavysčių, tačiau liko ištikimi vienas kitam ir lėlėms.

Klystate, jei manote, kad LĖLIŲ NAMELIS – viso labo paprastas žaislas. Net suaugusieji netenka žado, matydami miniatiūrinį grožį, iki smulkmenų atkartojantį patalpų interjerą. Ką jau kalbėti apie vaikus. Sutikite, smagu turėti rūmus, kuriuose tvarkotės pagal savo taisykles.

Prieš septynis dešimtmečius Sing Singo kalėjime (JAV) įvykdyta mirties bausmė amerikiečių komunistams Juliui (1918–1953) ir Ethel (1915–1953) ROSENBERGAMS, atskleidusiems Sovietų Sąjungai atominės bombos kūrimo paslaptis.

„Staiga pagalvojau, kad jei čia nukristų bomba, žūtų garsiausi pasaulio aktoriai, dainininkai, dizaineriai, modeliai.“ Tokios mintys apniko stilistą Harry Kingą, kai jam pavyko patekti į „STUDIO 54“ – naktinį klubą, gyvavusį vos ketverius metus, bet tapusį Niujorko ir disko eros simboliu.

Susižavėję klausytojai jį lygino su didžiuoju Enrico Caruso, o specialistai tvirtino, kad tokį balsą, kokį turėjo Mario LANZA (1921–1959), galima išgirsti vos kartą per šimtą metų. Jis buvo superžvaigždė jau tada, kai šis žodis dar nebuvo vartojamas. Tai, ką po ankstyvos tenoro mirties parašė kandžioji Holivudo žurnalistė Hedda Hopper, galėjo tapti dainininko gyvenimo epitafija: „Jis nepripažino jokių autoritetų, jokios disciplinos, išskyrus milžinišką apetitą – maistui, gėrimams ir moterims.“ Žinoma, čia tik pusė tiesos.

Šitas filmas turėjo (arba galėjo) būti kitoks: spalvotas, trumpesnis, su kitais aktoriais. Bet iš pirmo žvilgsnio paprasta komedija tapo geriausia visų laiko šio žanro juosta. Ir tikru paminklu Marilyn MONROE (1926–1962).

„Neskustos roputės su kastiniu – dideliai skanus valgis!“ – patvirtins kiekvienas žemaitis. Šių minkštą sviestą primenančių karštų bulvių pagardų dabar galima rasti parduotuvėse, bet tikrą, unikalų išsuks tik Žemaitijos šeimininkės. Jos pripažįsta: nors šis regionas turi ne vieną išskirtinį skonį, KASTINIUI neprilygsta niekas.

Romėnai sakydavo: „Kai žvanga ginklai, mūzos tyli.“ Galima pritarti arba ginčytis, bet karai neatsiejami nuo kultūrinio vyksmo. Juolab nuo mados, kuri šiandien neįsivaizduojama be MILITARISTINIO STILIAUS.