Dailininkę Lidą MEŠKAITYTĘ (1926–1993) labiau prisimena tie, kas sovietmečiu mėgo siųsti atvirlaiškius su gamtos peizažais – atvirukus, spausdintus pagal miniatiūrų meistrės piešinius. Nacionalinėje dailės galerijoje veikia šios tapytojos kūrybą pristatanti paroda. Tačiau dar įdomesnis paslaptimis iki šiol apipintas tapybos juvelyre vadintos dailininkės gyvenimas.
Lidos Meškaitytės biografijos ir kūrybos analizės prieš kelerius metus ėmėsi Vilniaus universiteto (Post)autoritarinių kraštovaizdžių tyrimų centro istorikė Rugilė Rožėnė.
Kodėl jūs, istorikė, ėmėtės tyrinėti dailės darbus?
Šiame centre tiriame autoritarinius kraštovaizdžius, todėl daug dešimtmečių savo gimtųjų vietų peizažus piešusi dailininkė Lida Meškaitytė – labai informatyvus šaltinis. 2024-aisiais surengėme ekspediciją į Smalininkus: aplankėme dailininkės namus, gavome progą pamatyti šiek tiek jos archyvo.
Pirmiausia – specifinė vieta, kurioje būsima dailininkė gimė 1926-aisiais. Antšvenčių kaimelis – vos du kilometrai nuo Smalininkų centro, ant Šventosios kranto. Upė buvo siena, skyrusi dvi imperijas – Rusiją ir Rytų Prūsiją. Tuo metu Smalininkai sparčiai vystėsi kaip muitinės miestas prie Nemuno, kuriuo vyko intensyvi laivyba ir prekyba. Miestelis buvo pilnas restoranų, viešbučių, parduotuvių ir – vokiškos kultūros.