Mirė Alma Adamkienė: buvusi pirmoji šalies ponia užgeso eidama 97-uosius

Eidama 97-uosius metus, mirė buvusi pirmoji šalies ponia Alma Adamkienė, sekmadienį pranešė Prezidentūra.

„Su dideliu liūdesiu pranešame, kad po sunkios ligos, eidama 97-uosius metus, mirė buvusi Lietuvos pirmoji ponia Alma Adamkienė“, – skelbiama pranešime.

Ponią A.Adamkienę jau kurį laiką kamavo sveikatos problemos. Balandžio 27-ąją ji patyrė insultą, buvo skubiai išvežta į Santaros klinikas ir ten operuota.

Pastaraisiais metais prezidento žmonai ne kartą prireikė medikų pagalbos. A.Adamkienė 2022 metų rugsėjo 29-ąją dėl įtariamos koronaviruso infekcijos buvo išvežta į Santaros klinikas ir gydoma Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Čia ji praleido kelias savaites.

Praėjusią vasarą kadenciją baigusio Lietuvos prezidento žmona du kartus buvo gydoma ligoninėje.

2019 metais rimtos gydytojų pagalbos A.Adamkienei prireikė ištikus insultui.

Alma Adamkienė buvo mylima bei gerbiama visuomenininkė. Per savo gyvenimą ji stengėsi padėti nuskriaustiesiems, užjautė vargiai gyvenančius ir dirbo Lietuvos labui. Šviesus jos atminimas visam laikui išliks gyvas daugumos tautiečių širdyse.

Iš Žemaitijos į Vokietiją

Telšiuose augusi Alma Adamkienė jau ankstyvoje paauglystėje buvo labai aktyvi, troško visur dalyvauti. Jai patiko lengvoji atletika, tėtis ją palaikė, o mama tempė pas gydytojus: gal vitaminų, gal žuvų taukų liesai ir trapiai mergaitei?

„Turėjau puikią šeimą. Pavasarį, vasarą ir rudenį po vakarienės kasdien eidavome pasivaikščioti. Abu tėvai, sesė, aš, pora draugių. Tėvelis kaipmat suorganizuodavo lenktynes, paežerėje šniūrą ištempdavo, šokdavome į tolį, į aukštį. Apie krepšinį mama išvis pagalvoti neleido. Sakydavo: „Mergaitėms tai netinka!“ Ir tas netinka, ir anas netinka... Bet šiaip turėjau labai gerą ir gražią vaikystę“, – yra pasakojusi ponia Alma.

Jos tėvas Telšiuose buvo verslininkas, protingas žmogus. Jam atrodė, kad prasidėjus karui trauktis į Vokietiją neišmintinga. Geriau – į Švediją. Būtent taip šeima ir padarė.

Sunkvežimiu iš Telšių jie pasiekė Šventąją, apsigyveno pas žveją. Žvejai tais laikais buvo drąsūs. Gerai pažindami jūrą, jie laukdavo audros. Kai ji šiek tiek nurimdavo, į žvejybos katerius sodindavo žmones ir plukdydavo į Švediją.

Vieną naktį A.Adamkienės šeima išplaukė, jų kateris buvo paskutinis.

„Priplaukti prie kranto negalėjo, tad susėdome į mažas valteles, turėjome jį pasiekti jau jūroje. Mums keliantis, ar kas paskundė, ar vokiečiai pajuto, staiga – šūviai. Koks išgąstis!

Šiaip ne taip pasiekėme laivą. Nors jo motoras buvo sugadintas, išplaukėme. Plaukėme visą dieną. Audra dar nenurimusi, bangos liejasi per viršų, vyrai kibirais vandenį semia. Mamą tėtis pririšo denyje prie stiebo – ji plaukti išvis negalėdavo, taip būdavo bloga. Kai sutemo, išvydome Švedijos žiburius. Staiga netoliese pasirodo vokiečių karo ligoninės laivas. Bėglius sukelia į tą laivą, o katerį sušaudo, matome, kaip jis nuskęsta.

Atsiduriame Rygoje. Išlaipina uoste, o ten – latvių esesininkai su šunimis išsirikiavę. Koliojamus, išdavikais vadina. Sustatė moteris, vaikus, apsupo ir visą koloną nuvarė į Rygos kalėjimą. Dvi savaites ten laikė – šimtą žmonių vienoje celėje. Vaikus ir jaunuolius tėvai kišdavo po stalu, kad blakės nekąstų. Vieną naktį prikėlė, išrikiavo. Galvojom, baigta, dabar jau šaudys. Vyrus atskyrė, išvedė. Tėvas man į rankas spėjo įbrukti lapelį su Lietuvos pasiuntinybės Berlyne adresu. Sakė, jei atsidurtumėte Vokietijoje, iškart parašykit laišką ir praneškit, kur esat.

Paskui mus įsodino į prekinį laivą ir nuplukdė į Gdanską, o tada – į traukinius ir į Vokietiją.

Vokietija sugriauta, sunaikinta, pabėgėlių stovyklose – skurdas ir maisto trūkumas...“ – „Legendoms“ pasakojo ponia Alma.

Netrukus Alma atsidūrė Eichštete, kur veikė lietuvių gimnazija.

70 metų santuokoje

Su Alma Nutautaite būsimasis prezidentas Valdas Adamkus susipažino Eichšteto lietuvių gimnazijoje.

Vieną popietę būsimasis Lietuvos prezidentas išvydo laiptais besileidžiančią mėlynakę blondinę. Savo pačios pasiūtu sijonu pasipuošusi mergaitė atrodė žaviai – sakė prezidentas.

„Pažiūrėjau aš į ją ir nusprendžiau: jei kada nors vesiu, tai tik šitą. Nuo tos dienos praėjo ilgi šešeri metai, kol užkariavau jos širdį“, – kalbėjo V.Adamkus.

Po išleistuvių visi išsiskirstė po pasaulį. V.Adamkus iš Rozenheimo išlydėjo savo būsimą žmoną į Ameriką, jos šeima turėjo giminių Ilinojuje. Po dviejų mėnesių už Atlanto išvyko ir pats V.Adamkus – už jį laidavo prezidento Kazio Griniaus šeima.

V.Adamkus atsidūrė Čikagoje, o jo mylimoji gyveno už 160 kilometrų esančiame Rokforde. Prasidėjo važinėjimai, kurie tęsėsi iki pat vestuvių.

„Reikėjo pakovoti dėl Almos jau gimnazijoj. Ne paslaptis, Gabrielius Žemkalnis irgi buvo mūsų klasėje. Tai visi buvome ją įsimylėję. Per šokius kautynės vykdavo. Kas pirmas pribėgs. Buvo jaunystė nesuvaldoma“, – apie tai, kaip teko kovoti dėl būsimos žmonos dėmesio, yra pasakojęs V.Adamkus.

Idealia sutuoktinių pora laikoma prezidento Valdo ir Almos Adamkų pora rugsėjo 1-ąją būtų šventusi 70-ąsias vestuvių metines. Prie altoriaus jie žengė 1951 metais. Vestuvių ceremonija vyko už 100 km nuo Čikagos įsikūrusioje lietuvių bendruomenėje.

Nenusigręžė nuo tų, kuriems reikėjo padėti

Valdo Adamkaus kadencijos metu Alma Adamkienė buvo ypač aktyvi visuomenininkė, filantropė. 1999-aisiais įkurtas Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas per beveik du dešimtmečius savo veiklos metų suteikė paramą 45 provincijos mokykloms, vaikų ligoninėms, globos namams ir vykdė įvairius labdaros projektus.

Nuo karo bėgusi ir skurdą asmeniškai patyrusi A.Adamkienė niekada nenusigręžė nuo tų, kuriems reikėjo pagalbos.

„Pamenu, kai Valdas pirmą kartą kandidatavo į Lietuvos prezidentus, su kitomis kandidatų žmonomis dalyvavau radijo laidoje. Manęs klausia: jei jūsų vyrą išrinks, ką jūs veiksite? O aš apie tai nė nepagalvojau! Išvis nemaniau, kad Valdą gali išrinkti. Bet kažką pasakyti reikia. Sakau: „Aš turbūt labdara užsiimsiu.“ Viena ponia kad šoko: „Kam ta labdara? Mes – ne ubagai, mums pašalpų nereikia!“ Betgi – reikia, mačiau tai važinėdama po Lietuvos kaimus, lankydamasi mokyklose. Kažkada ir man labai reikėjo, iki šiol esu dėkinga Amerikos lietuviams, kad mane aprengė, siuntė maisto ir aš nebadavau. Niekada nesužinosiu, kas jie, bet jų gerumą jaučiu iki šiol. Nė vienas iš mūsų negali žinoti, ar jam kada neprireiks pagalbos“, – 2011-aisiais per interviu žurnalui „Legendos“ sakė ponia Alma.