Mirė legendinis dainininkas Stasys Liupkevičius – ansamblio „Armonika“ siela

Žinią apie Stasio Liupkevičiaus mirtį penktadienį pranešė portalas lrt.lt.

Liūdną faktą patvirtino jo dukra.

Stasys Liupkevičius buvo populiarus praeito šimtmečio 8-9 dešimtmečių estrados dainininkas, liaudiškos muzikos atlikėjas, dainų autorius, aranžuotojas, ilgametis „Armonikos“ ansamblio vadovas.

Dar visai neseniai žurnalui „Legendos“ S.Liupkevičius pasakojo, kad jo ir mylimosios poetės Irenos Gildutytės-Navikienės namuose kiekvieną šeštadienio pavakarę jungiama mėgstamiausia poros laida „Sveikinimų koncertas“ per Lietuvos televiziją – čia beveik visada skamba Stasio su „Armonikos“ ansambliu įrašyti kūriniai. Ansamblio repertuaras iki šiol toks populiarus, kad dainos nuolat užsakomos norint pasveikinti jubiliejų švenčiantį šeimos narį, giminaitį ar draugą. Stasys beklausydamas koncerto dar ir pritardavo balsu ar bent paniūniuodavo gerai pažįstamas melodijas.

Beveik visą gyvenimą scenoje praleidęs muzikantas buvo įsitikinęs: kad daina taptų populiari, nereikia jokių slaptų ingredientų. „Mano toks charakteris: jei dirbu, tai iš visos širdies. Nemanykite, kad aš koks pagyrūnas, bet visada mėgau ne ramiai stovėdamas scenoje dainuoti, o per natą į priekį išsiveržti ir vis gražiai į damas pasižiūrėdamas, pasišypsodamas dainuoti energingai, su ugnele, – prisiminė. – Stengdavausi, kad daina išeitų kuo geresnė: susirasdavau draugų, kurie kūrė geras aranžuotes, rašė gražią muziką ar dailiai dėliojo žodžius. Norėjau, kad dainos skambėtų nepriekaištingai.“

Iš Šėtos miestelio, prie Kėdainių, kilęs Stasys augo su dviem broliais ir seserimi. „Tėvas buvo kalvis. O širdyje – tikras menininkas! Labai mėgo groti. Net įkaitusią geležį kaldamas dirbdavo labai ritmingai – lyg muzikos instrumentu. Dar mažas buvau, kai nupirko vokišką armoniką – kad pats galėtų pačirpinti ir kad aš išmokčiau. Nuo ketverių metukų ir pradėjau. Pasodindavo mane ant kėdės – armoniką nulaikyti dar buvo sunku, bet vis tiek tampydavau. Vėliau išmokau ir bajanu, ir akordeonu groti, bet švelni armonikos muzika labiausiai lipo prie širdies. Ir broliai mokėjo, bet man paaugus ėmė gudrauti: pasiimdavo mane kartu į šokius ir liepdavo groti armonika, o patys šokdavo ir panas kabindavo“, – į prisiminimus leidosi muzikantas.

Į Vilnių Stasys atvažiavo stoti į tuometinę konservatoriją – norėjo tapti operos solistu. „Tam reikėjo pereiti didelį konkursą: turėjai ir dainuoti, ir groti, ir vaidinti. Parodyti viską, ką sugebi“, – prisiminė žurnalui „Legendos“. Diplominiu darbu tapo Don Chosė vaidmuo Georges’o Bizet operoje „Karmen“. „Paskui visą gyvenimą gražesnio spektaklio už „Karmen“ man nebuvo“, – prisipažino. Operos ir baleto teatre jis jau skaičiavo penktus ar šeštus metus, prisiminė turėjęs gražių vaidmenų, buvo net Virgilijaus Noreikos dubleris: „Tačiau širdyje vis labiau kirbėjo įtarimas, kad dubleris ir liksiu, nes jau tada Virgilijaus žvaigždė švietė iš labai aukštai.“ Todėl gavęs kvietimą prisijungti prie 1969-aisiais įkurto ansamblio „Armonika“ dainininkas ilgai nedvejojo. Tuometinio Radijo ir televizijos vadovo Jono Januičio iniciatyva įkurtam ansambliui vadovavo kompozitorius, dirigentas Vytautas Juozapaitis.

Muziką ansamblio dainoms kūrė profesionalūs kompozitoriai – Teisutis Makačinas, Vygandas Telksnys, Eduardas Balsys, Gediminas Gorbulskis. Kolektyvo įdainuotos dainos akimirksniu virsdavo šlageriais: „Kur tas kelelis“, „Berniukai“, „Gromatėlę parašiau“, „Ridigdo“, „Ir atskrido sakalėlis“, „Elektrėnų žiburiai“, „Vėjas man pasakė“, „Mėlynakė rasa“... Į ansamblį sukvietė profesionalus – grojančius orkestruose, dainuojančius teatruose. „Žinote, jauni žmonės – aktyvūs, karšti, visko norisi. Man irgi patiko ir opera, ir estrada, ir liaudies dainos. Negalėjau išsirinkti ko nors vieno! „Armonika“ skleidė ir liaudišką, ir estradinę muziką. Man tai pasirodė arti širdies. Su ansambliu pirmiausia visą Lietuvą išvažinėjome, paskui ir pasaulio pamatėme – koncertavome Australijoje, Amerikoje.“ 1978 metais muzikantas tapo ir šio kolektyvo vadovu.

Oficialiai vedęs muzikantas buvo dukart, bet abi žmonos jau iškeliavusios anapilin. Su pirmąja užaugino dvi dukras – Ugnę ir Audrą. Šios mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, gerai dainavo. Nuo mažens koncertuodavo kartu su tėčiu, tačiau galiausiai nusekė visai ne tėvo pėdomis. Dabar abi – odontologės. „Juokauja, kad kai pacientai iš skausmo ar baimės pradeda verkti, tai jos jiems dainuoja“, – žurnalui „Legendos“ pasakodamas apie dukras juokėsi Stasys.

Po antrosios žmonos mirties muzikantas jautėsi visai palaužtas. Tik susitikimas su kupiškiete Irena vėl ištiesino pečius.

Visą interviu skaitykite čia: Ansamblio „Armonika“ lyderis Stasys Liupkevičius asmeninę laimę rado Kupiškyje: „Mačiau, kad jį reikia gelbėti“