Mirė muzikas ir pedagogas Arvydas Paltinas

Apie netektį portalui Lrt.lt pranešė kunigas OFM Arūnas Peškaitis. Susisiekus su dvasininku, jis portalui Žmonės.lt patvirtino, kad Arvydas Paltinas mirė vasario 1 d., Vokietijos ligoninėje, nuo plaučių uždegimo komplikacijų.

„Jam buvo labai staigiai diagnozuotas plaučių uždegimas. Ligai progresavus, Arvydas buvo įvestas į dirbtinę komą. Šiandien man pranešė, kad Arvydas mirė...“, – portalui Žmonės.lt sakė Arūnas Peškaitis.

Kunigas buvo artimas A.Paltino draugas ir atsiminė jį, kaip itin talentingą, išsilavinusį ir tuo pačiu korektišką žmogų. 

„Man jis visada išliks kaip šviesos ir vidinės kultūros žmogus. Arvydas buvo tikras pedagogas, išugdęs daugybę talentingų muzikantų – tuo pačiu ir Nelly, ir Birutę Petrikytę, Viktorą Malinauską, Edmundą Kučinską bei kitus. Nors dirbo su ryškiomis asmenybėmis, jis pats buvo labai susikaupęs, atsakingas ir korektiškas žmogus“, – prisiminimais dalijosi dvasininkas.

Primename, kad Arvydo Paltino žmona Nelly Paltinienė mirė pernai vasario 29-ąją, o netrukus po to ėmė šlubuoti ir jo paties sveikata. 

Kol kas A.Paltino palaikai yra Vokietijoje, tačiau kai tik aprims pandemija, muzikas bus palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje – kapavietėje greta žmonos Nelly Paltinienės.

A.Paltinas gimė 1933 m. rugpjūčio 6 d. Lankupių kaime, Klaipėdos krašte. Baigė Agluonėnų pradinę mokyklą ir Priekulės progimnaziją, choro dirigavimo jis mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje, studijavo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, tačiau jos nebaigė. 

Nuo 1954 metų A. Paltinas buvo Klaipėdos kultūros namų meno vadovas ir mokytojas Klaipėdos vaikų pirmoje muzikos mokykloje.

A.Paltinas buvo vienas estradinės muzikos Klaipėdoje pradininkų, populiaraus estradinio ansamblio „Kopų balsai“ vadovas, išugdė solistus N.Paltinienę, Eugenijų Ivanauską, Edmundą Kučinską ir kitus.

1982 metais su žmona Nelly Paltiniene išvyko gyventi į Vokietiją, mokytojavo Vasario 16-osios gimnazijoje, rengė koncertus, atvykdavo koncertuoti į Lietuvą.

Tikrų vestuvių taip ir nebuvo

Prieš keletą metų Arvydas ir Nelly davė interviu žurnalui „Legendos“ – prisiminė savo pažintį ir meilę.

Arvydai, jūs pamenate, kaip pirmąsyk pamatėte Nelly scenoje?

Arvydas: Mums, muzikos studentams, buvo tiesiog privalu eiti į saviveiklininkų peržiūras, kad pradėję dirbti žinotume, kas ir kaip. O ir kalbos pradėjo eiti, kad ryšių ansamblyje yra viena labai gera solistė, dainuojanti kino filmų dainas. Viena jų buvo „Strekoza“, tai, sakom, einam tos Strekozos pažiūrėti. Nelly pažinojau, mieste sutikdavau.

Jau turėjau orkestrą, kuris buvo įsikūręs kultūros namuose, ir vieną dieną Daunorienė pas mane atlydėjo Nelę. Mano akys pasidarė kvadratinės – pasiūlė priimti dainininkę, kuri atrodė nepasiekiama, kažkur ten aukštybėse...

Nelly: Orkestro neliko, teko ieškoti kito kolektyvo, nuėjau į vieną – neužsibuvau, nes vadovas pradėjo dviprasmiškai bendrauti. Nuėjau į kitą – situacija pasikartojo. Vadovei pasakiau, kad viskas, mesiu dainavimą ir niekur daugiau neisiu, nes taip negaliu. Išvažiuoti į Kauną, kaip ji siūlė, negalėjau, nes turėjau vaiką, nebuvau viena ir laisva. Tada vadovė ir sako: „Gerai, nuvesiu tave pas Paltiną, jis ženotas ir labai rimtas. Bus ramu.“ O tas Paltinas, kaip vėliau sužinojau, jau seniai ant manęs buvo metęs akį...

Nebūčiau nė pagalvojusi, kad mano vyru taps vedęs, visada kartodavau, kad taip negali nutikti.

Niekada negalima sakyti „niekada“: niekada nebūčiau nė pagalvojusi, kad mano vyru taps vedęs, visada kartodavau, kad taip negali nutikti. Juk gerbėjų visokių turėjau... Tačiau mūsų atveju galiu drąsiai pasakyti nesanti kalta, kad iširo pirmoji Arvydo šeima.

Arvydas: Vedžiau labai jaunas, penkerius metus kartu tegyvenome.

Nelly: Aš mačiau, kaip jam sunku. Man buvo gaila. O juk mačiau, kad jis mane labai įsimylėjęs... Pamaniau – gal aš galiu jį padaryti laimingą? Taip, tai labai vaikiška. Paskui Arvydą pamilau. Ketverius metus gyvenome su juo be jokių štampų. Madingi buvome (juokiasi).

Arvydas: Tuomet tokių buvo mažai – nusižengėme tarybinei moralei. Visokių šposų būdavo: juk negalėdavome apsigyventi viename viešbučio kambaryje.

Nelly: Atsiverčia viešbučio registratorė pasą ir sako: negalima į vieną kambarį, jūs ne vyras ir žmona. Kolegos bando įtikinti, jog mes kartu jau tiek metų gyvename, vis tiek – ne. Įsikurdavome su tos pačios lyties kolegomis.

Negalėjome susirašyti, nes buvau ištekėjusi už savo sūnaus tėvo, nežinojau, kur jis, kaip galima jį rasti ir prašyti skyrybų. Tai pavyko padaryti tik paskelbus visasąjunginę paiešką – o tai nebuvo labai paprasta. Kai jis atsiuntė į teismą telegramą, jog neprieštarauja skyryboms, galėjau tapti laisva.

Nors tikrų mūsų su Arvydu vestuvių taip ir nebuvo. Sausio 6-ąją, prieš penkiasdešimt dvejus metus, nuėjome, susirašėme ir išvažiavome į koncertą. Tik po jo susėdome su kolegomis, pasipjaustėme užkandos... Visi išgėrė į mūsų sveikatą. Tik tiek.

Dar ilgai prie Paltinienės pavardės skliausteliuose buvo rašoma ir Klimenko. Atsirasdavo ir painiojančių. Kartą po koncerto vienas priėjęs vyras sako: „Jūs labai gerai dainuojate, bet Klimenko dainuodavo geriau.“