Psichoterapeutas Olegas Lapinas: „Mano įkvėpėja – žmona!“

Kokių klientų sulaukiate daugiau: tų, kurie nori, kad juos pataisytų kaip automobilį, ar norinčių pasikapstyti savyje dėl asmeninio augimo, – dabar juk tampa madinga nuolat ieškoti savęs?

Pas kirpėjus ateina žmonės, kurie nori apsikirpti, pas psichoterapeutus ateina žmonės, kurie nori išsispręsti savo problemas – santykių, sveikatos, situacijų darbe. Galiu pasakyti, kad pastaruoju metu atsirado daugiau pasiturinčių žmonių, kurie siekia tobulėti kaip vadovai, bet dažnai renkasi tiek psichoterapeutą, tiek koučerį.

Esate diplomuotas pediatras, jūsų specializacija – psichiatrija, kažkada dirbote su vaikais. Tada buvo lengviau ar sunkiau?

Nėra vienareikšmiško atsakymo. Dirbdamas su vaikais negali būti toks, koks būni su suaugusiais. Tai labiau įpareigojantis darbas, nes vaikai iškart atskiria, esi nuoširdus ar ne, jie tiesiog nekontaktuoja su žmogumi, kuriuo nepasitiki, kuris atrodo įkyrus. Su suaugusiais gal lengviau – žinai, ko iš jų tikėtis, bet su vaikais įdomiau – su jais gali žaisti.

Tokia patirtis padėjo auginant tris savo vaikus?

Iš dalies. Padėjo nebandyti „padaryti“ iš vaiko žmogaus, atitinkančio tavo paties nuostatas, koks jis turi būti. Kadangi visą laikotarpį iki vedybų skyriau žmogaus charakterio tipų diferenciacijai, į savo vaikus irgi žiūrėjau kaip į visiškai skirtingų charakterių individus, nebandžiau primesti savo požiūrio ir lyginti tarpusavyje. Bet visa kita buvo, kaip ir visiems tėvams, – gali turėti kažin kiek žinių, bet vaikai visada pateikia netikėtumų.

Tėvai dažnai tikisi, kad net paauglystėje vaikai nekels jokių rūpesčių ir bus ramūs kaip avinėliai.

Tokio tikslo neturėjau, gal buvo svarbiau, kad vaikai paprasčiausiai laikytųsi taisyklių, rastų balansą tarp savo polinkių ir aplinkos reikalavimų. Juk paaugliai dažnai turi siekių, kurie neatitinka, pavyzdžiui, mokyklos taisyklių ar šeimos planų, – visada buvo tokių neatitikimų ir visada reikėjo ieškoti kompromisų. Mums, kaip ir kitiems tėvams, reikėjo pagalvoti apie kontrolės ribas – kiek ir ko turime žinoti apie paauglių gyvenimą, į kurį jie vis mažiau įsileidžia. Ir tuomet visa tai, ką mokėjau, galėjo tik teoriškai padėti, o praktiškai visada padeda kontaktas su vaiku.

Mano žmona, pasirodo, visai ne tokio charakterio, kurį aš jai buvau priskyręs. Ir tai išaiškėjo po 25 bendro gyvenimo metų.

Ar jūsų vaikai jau rado savo gyvenimo kelius?

Visiems mano vaikams – daugiau kaip dvidešimt, nesikišome, kai jie turėjo pasirinkti: vyriausia dukra moko anglų kalbos internetu keliaudama po pasaulį su savo laptopu, jaunesnioji, pasirinkusi psichologijos studijas, dabar augina vaiką, o sūnus Anglijoje kuria muziką. Visi skirtingi, bet visi humanitarai, sunku buvo iš jų tikėtis inžinerinių, techninių gabumų...

Pamenu jūsų mintį, kad sutuoktiniai nebūtinai yra partneriai, partneriais tampama, tai – procesas. Taip buvo ir jums su žmona Dalia? Viskas laimingai ir pagal knygas?

Sunku būtų rasti tokią knygą apie vedybinį gyvenimą, kuri būtų parašyta būtent apie tave. Bet bandymas „pritempti“ save ir žmoną prie knygos – buvo. Man rūpėjo, kokio ji charakterio, kokio aš, kaip derame vienas su kitu, bet vėliau paaiškėjo, kad apsirikau. Mano žmona, pasirodo, visai ne tokio charakterio, kurį aš jai buvau priskyręs. Ir tai išaiškėjo po 25 bendro gyvenimo metų. Savyje irgi reikėjo daug ką atverti, įsiklausyti, ką pasako žmona ar vaikai, – nes daug ko pats nematai.

Ir tų atradimų vis dar būna?

Tikiuosi, kad taip. Būtų labai neįdomu, jei jausčiausi viską žinantis ir neklystantis.

Esate prisipažinęs, kad daug metų gana skeptiškai vertinote meditaciją, į kurią gilinosi jūsų žmona, bet paskui viskas apsisuko 180 laipsnių kampu. Kodėl?

Man ilgai atrodė, jog pakanka to, ką žinau, kuo domiuosi, kad suprasčiau, kaip gyventi, kas sveika, kas nesveika. O tai, kad mano žmona dešimt metų medituoja, važinėja į seminarus, atrodė nereikalinga, nemoksliška, neobjektyvu. Bet mačiau, kad jai patinka, kad daug ką savyje atranda, kad meditacija netrukdo kitai jos veiklai, taigi nevertinau tos praktikos kaip sektos. Iš pradžių tai man atrodė kaip kažkas nesuprantamo ir mistiško, bet vėliau nuomonę pakeičiau. O gal atėjo toks metas? Tada man buvo šiek tiek daugiau nei keturiasdešimt, tai, ką dariau iki tol, manęs nebetenkino, tarkime, jau buvau šešerius metus pavaikščiojęs į tai či mankštą. Kartą tiesiog pasiprašiau važiuoti į vieną meditacijos seminarą kartu su žmona. Įsitraukiau ir supratau, kad meditacija suteikia gyvenimui daugiau skonio.

Meditacijų yra labai įvairių, daug jų esu išbandęs, atsirinkęs, kurios veiksmingiausios tiek man, tiek klientams. Pavyzdžiui, dinaminė meditacija, kur daug judesio, kvėpavimo ir tik dešimt minučių visiškos ramybės bei tylos, vakariečiams, daug laiko praleidžiantiems prie kompiuterių, labai tinka.

Per šitiek metų esate išbandęs daug technikų, įvairiausių mokymų, kaip dabar apibūdinate savo siūlomą psichoterapijos kryptį?

Ilgai mano kryptys buvo pozityvioji psichoterapija, psichoanalitinė psichoterapija, psichodrama, paskui ėmiau mokytis šeimos konsteliacijos, o pastaruosius keletą metų domiuosi pulsacijų metodu ir siūlau klientams: daug laiko skiriama žmogaus išgyvenimams čia ir dabar, emocijoms atpalaiduoti, skiriama dėmesio ir kūnui (dažniausiai jį prisimename tik tada, kai ką nors skauda), mokomasi savistabos.

Pulsacijos – tai ir savęs išlaisvinimas iš „reikia – nereikia“, „galima – negalima“, intensyvus kylančių emocijų išgyvenimas. Pozityviosios psichoterapijos elementų mano darbe yra ir dabar, tačiau nesiekiu negatyvo visada paversti pozityvu.

Tai nelabai natūralu, ar ne? Kai bando įteigti, kad tik galvok pozityviai ir tavo gyvenimas bus puikus. Kalbu apie teiginius daugybės naujai atsiradusių gyvenimo meno mokytojų, koučerių, žmonių elgsenos ekspertų ir kitaip save vadinančių, dažnai po kelių seminarų tapusių „psichologais“.

Didelė pasiūla tokių seminarų, paskaitų ir naujai atsiradusių paskaitininkų nėra vien blogis – atsiranda daugiau galimybių susirasti savo guru ar mokytoją. Pažįstu žmonių, kurie skubiai persikvalifikavo į psichologus, – tačiau tikrai padeda kitiems nebūtinai dėl profesinių, bet dėl asmeninių savybių. O yra ir tokių, kurie turi tris diplomus, daugybę metų dirba psichologais ar psichoterapeutais, bet klientų nėra mėgstami. Juk tai lemia ne sertifikatų skaičius, o ryšys su klientu ir tai, ar šis jaučiasi suprastas. Tai ir paaiškina, kodėl tam tikro išsilavinimo neįgijęs žmogus kartais turi daug klientų, o profesionalas – ne.

Kas jus labiausiai žavi savo profesijoje? Juk, atrodo, nuolat girdite skundus...

Man kiekvienas žmogus yra šiek tiek mįslė. Jo istorija visada turi kokį nors antrą planą, kartais būname tarsi detektyvai. Be to, tai sritis, kurioje daug optimizmo. Pamenu, kai dirbau psichiatru ligoninėje, toje aplinkoje tvyrojo pesimizmas, beveik nebuvo vilties, kad psichikos ligonius pavyks išgydyti, nebent – prigesinti kliedesius ir haliucinacijas.

Bandydavome įvairius vaistų derinius, darydavome viską, ko mokė tuometiniai vadovėliai, bet pageidaujamo efekto nebuvo. Net gydant depresiją farmacininkų išreklamuotais vaistais. Dabartiniame darbe yra didelis iššūkis padėti žmogui, kenčiančiam nuo depresijos ar nerimo, be vaistų ir laimėjimas – kai jis atsikrato tokios kankinančios būsenos. Pliusas yra tai, kad kiekvieną kartą ir pats mokaisi iš kliento, jis vis pakoreguoja tavo veiksmus, tad gali tobulėti, atsiranda daug įdomumo, azarto. Tikriausiai ta būsena labai skiriasi nuo chirurgo, kuris mato tik užmigdytą kūną... Mūsų, psichoterapeutų, „objektas“ nėra pasyvus.

Bet juk neįmanoma dirbti be klaidų?

Mūsų darbe klaida pastebima bendraujant su klientu, todėl iškart galima ją taisyti. Tai unikali galimybė. Be to, psichoterapeutai, skirtingai nuo kitų medikų, patys turi lankytis savo kolegų psichoterapijos seansuose. Mes linkę apie kitus spręsti pagal save, bandyti suprasti žmogų tik iš savo patirties, taigi psichoterapeutas mokosi atskirti, kas vyksta su juo ir kas – su klientu. Turi būti kuo arčiau kliento, kad neprarastum kontakto, ir kuo toliau, kad nepradėtum painioti savo ir jo gyvenimo.

Esi kaip ekspertas, įgijęs pasitikėjimą ir pakviestas į džiungles, kuriose niekada nebuvai. Jei apsimesi, kad čia esi buvęs, vietiniai tave ignoruos ar šaipysis. Reikia elgtis labai atsargiai ir labai daug sužinoti, prieš bandant ką nors siūlyti. Jei psichoterapeutas bus tas, kuris džiunglėse išpjaus palmes ir pristatys viešbučių manydamas, kad vietiniams bus puiku gyventi, tai jis veiks vien pagal savo supratimą ir gerokai klys. Kai kurie mokytojai ar guru būtent taip ir elgiasi, nes esą „žino, kaip turi būti“.

Visi norime laimingai gyventi, bet kažkuriame jūsų tekste perskaičiau gana ironišką mintį: „Gyvenimas neturi būti panašus į rojų. Visai atsisakyti kančios būtų nemandagu.“

Turbūt pastebėjote, kad išsiverkus būna ramu ir gera. Pyktis, ypač tarp berniukų, dažnai atveda į draugystę. Mūsų emocijos mėgsta bangavimą, prieš potvynį būna atoslūgis, o norint pasidžiaugti vasara reikia žiemos. Mums pasisekė, kad pas mus yra keturi metų laikai.

Devyniasdešimt procentų žmonių jums paprieštarautų sakydami, kad pas mus visada blogas oras.

Todėl, kad jie negyveno, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose. Ten smėlis, saulė, išdeginta dykuma ir apatija. Lietuvoje yra ko laukti ir gamta niekada nenuvilia.

Ką darote, kai kankina nemiga?

Paskutinis atradimas: reikia pasielgti paradoksaliai. Kartą niekaip negalėjau užmigti, nes beveik visą naktį skaičiavau savo pajamas (mat norėjau išsimokėtinai pirkti automobilį). Aišku, suvokiau, kad tai absurdiškas dalykas, bet vis vien negalėdamas užmigti pasakiau sau: „Gerai. Neturiu teisės miegoti. Dabar būsiu naktinis buhalteris ir visą laiką skaičiuosiu.“ Ir tada, lyg mostelėjus burtų lazdele, ramiausiai panirau į sapną.

Esate disciplinuotas žmogus? Gyvenate pagal dienos ir mėnesio planus? Netingite? Nevėluojate?

Laimei, toks nesu, bet į tai esu šiek tiek linkęs: man patinka planuoti, patinka užpildyti laiko pauzes, tada per ausinukus klausausi knygų, jas išsirenku iš aukso fondo sąrašų. Kaip ir geriausius filmus, muziką, paskaitas. Ilgai mano šaltinis buvo italas Piero Scaruffi – filosofas, mokslininkas ir įvairių sričių žinovas. Jis jau itin garbaus amžiaus ir visą gyvenimą skelbė sąrašus, ką tais ar kitais metais būtina pamatyti, perskaityti, išgirsti: nuo mokslinių straipsnių iki muzikos kūrinių.

Kartą parašiau jam laišką klausdamas, kaip tiek spėja, nes aš viską bandžiau gauti, peržiūrėti, perskaityti ir vis tiek nespėdavau. Atsakymas buvo trumpas: „Kas jums sakė, kad aš tuos filmus žiūriu?“ Jis turi kritikų ir specialistų komandą. Tada pagalvojau: „Po galais, ką aš vejuosi?“ Dabar jau man ramiau...

Kas dar, be darbo, jus įkvepia?

Septynių mėnesių anūkas, kuris daug šypsosi ir dėmesingai į visus žvelgia. Su juo gera išgyventi antrą jaunystę. Mane įkvepia žmona, nes ji – labai įdomus žmogus, jos vidus pilnas dalykų, apie kuriuos pirmą kartą sužinau. (O ji sako, kad aš galbūt neprisimenu.)

Mane įkvepia filmai ir knygos, kurių kasmet atsiranda vis daugiau. Ir visi nauji dalykai, kuriuos pradedu daryti. Dar visa tai, kas vyksta pasaulyje, – moksliniai atradimai ir naujovės, naujosios technologijos. Man įdomu. Ir gaila senti tik dėl vienos priežasties – kad ko nors nepamatysiu, kad kas nors vyks be manęs. Esu godus įspūdžių.

Parašėte knygų, kai kurias – su žmona Dalia. Su ja buvo lengviau?

Nebuvo sunku. Mūsų interesai panašūs, abu konsultuojame, dirbame su grupėmis. Jei ji būtų buhalterė, o aš – statybininkas, turbūt būtų buvę sunkiau knygą rašyti. Aš nenorėjau, kad žmona būtų mano šešėlyje, nes ji ilgai augino vaikus, vėliau už mane baigė mokslus, todėl man atrodė nesąžininga ją užgožti. Norėjau, kad ji būtų šalia, skatinau ir dirbti, ir rašyti. Žmona gerai valdo žodį ir jai pradėjo patikti rašyti, be to, jos filologinė gyslelė – nenuginčijama. Kai kuriose sferose, ypač meditacijų, Dalia gerokai lenkia mane, aš jai einu iš paskos.

Esate sakęs, kad vyras į moterį žiūri kaip į labai sudėtingą būtybę – lyg automechanikas į kosminį objektą. Jūs – irgi?

Kartais vyrui moteriškė tikrai atrodo per sudėtinga, jam baisu, todėl bando ją supaprastinti kad ir pavadindamas boba. Bet dauguma vyrų anksčiau ar vėliau pripažįsta, kad moteris – sunkiai įrėminama būtybė. Aš irgi bandžiau savo žmoną „įrėminti“, bet man labai nepasisekė. Neabejotina, kad moterys sudėtingesnės už mus dėl kalbinio potencialo, gebėjimo pažvelgti į situaciją iš visų pusių, – tenka su tuo susitaikyti.

Ar kada nors jaudinotės dėl to, ką žmonės pasakys, kaip atrodote jų akimis, dėl to, kad reikia „įjungti“ vidinius stabdžius ir atrodyti rimtai?

Dar dešimtoje klasėje vienas klasiokas pasakė, jog jam patinka, kad aš visai nesijaudinu dėl to, kaip atrodau kitiems. Įsiminiau ir pradėjau tuo vadovautis. Aišku, man nėra visiškai tas pats, koks esu kitų akimis, bet kuo toliau, tuo labiau imu suprasti, kad žmonės mažiausiai vertina kitus, nes labai susirūpinę savimi...