„Dėmesio! Pjesės skaitymas ir statymas gali būti pavojingas jūsų gyvybei!“ – tokią pastabą būtų neblogai parašyti kiekviename pjesės „MAKBETAS“ egzemplioriuje iškart po veikėjų sąrašo. Ši Williamo Shakespeare’o tragedija turi itin prastą reputaciją.
Bet kuris iš teatro metraštininkų patvirtins: „Makbetas“ neša nelaimę visiems, kas tik prie jo prisiliečia, tad aktoriai vengia ištarti pavadinimą garsiai. Jiems tai „škotų pjesė“, tiesiog „pjesė“ arba dar kaip nors kitaip.
Pradžia – grėsminga ir šiurpi: vėjo kauksmas, griaustinio dundesys, žaibo blyksniai. Jų šviesa iš tamsos ištraukia tris juodus siluetus. Dar blyksnis – ir šešėliai įgauna kūną: trys piktos senės raivosi, kraiposi, kvatoja, išrėkdamos baisius prakeiksmus. Raganos dingsta taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė, bet negera nuojauta žiūrovų neapleidžia – turėtų atsitikti kažkas baisaus. Štai įvyksta pirma žmogžudystė, tada antra, trečia... Makbetas sėdasi į krauju suteptą sostą, o po sceną blaškosi išprotėjusi karalienė, bandanti nuo rankų nuplauti blogio pėdsakus...
Pradėti spektaklį nuo burtų XVII amžiuje buvo labai drąsu – žmones tai gąsdino. Neišsilavinusi publika, jautusi didelę Bažnyčios įtaką, tikėjo magija. Naujasis karalius Jokūbas I net išleido knygą „Demonologija“, kurioje išdėstė savo planą, kaip išnaikinti raganavimo blogį.