Mistinė istorija. Ar nutrauktas nėštumas galėjo pakenkti visai šeimai?

Ar nutrauktas nėštumas galėjo pakenkti visai šeimai?

Kai po kelių mėnesių ginekologė atnešė tyrimų rezultatus ir ištarė, kad vaikelis gims su negalia, protiškai atsilikęs, pamenu, keliai sulinko.

Prieš metus teko nutraukti nėštumą. Turiu dukrą, tačiau antrąsyk tapti mama nesiryžau, pabijojau, neleidau sau, nes žinojau, kad viena dviejų vaikų neužauginsiu. Ypač neįgalaus, nes tuomet turėsiu mesti darbą. Kai po kelių mėnesių ginekologė atnešė tyrimų rezultatus ir ištarė, kad vaikelis gims su negalia, protiškai atsilikęs, pamenu, keliai sulinko. Vienu metu šmėkštelėjo mintis, kad mylėsiu ir tokį, auginsiu, nesvarbu, kad neturiu nei vyro (jis paliko mane su dukrele, išėjo pas kitą dar antrajam negimus), nei tėvų. Mama mirė per mano dvidešimtąjį gimtadienį (sunkiai sirgo). O savo tėčio nepažinojau (paliko mus su mama, kai buvau trejų metukų). Kartais šmėkšteli mintis, kad likimas persekioja mūsų giminę, nes ir mano šeima iširo. Lyg koks prakeiksmas.

Vis dėlto ryžausi abortui – apėmė baimė, o kas pasirūpins dukra, kas išleis į gyvenimą, jei ne aš. Mano pasirinkimui pritarė ir gydytoja. Dabar sau to negaliu atleisti. Po aborto atsitiktinai paaiškėjo, kad tyrimai buvo sumaišyti ir vaikelis būtų gimęs sveikas. Įvyko lemtinga klaida, tačiau bylinėtis neturėjau nei jėgų, nei pinigų. Puoliau į depresiją, buvau sugniuždyta. Nors praėjo treji metai nuo baisiausios gyvenimo klaidos, iki šiol negaliu užmigti naktimis, nes kaltės jausmas nežmoniškai graužia. Laikas negydo. Kiekvieną kartą sapnuoju negimusį sūnų. Neapsikentusi nepakeliamo skausmo nuėjau pas būrėją. Ji pasakė, kad padariau didelę nuodėmę ir kad už tai sumokėsiu didelę kainą. Dukrai ir sau užtraukiau baisią karmą, kuri persekios iš kartos į kartą.

Gyvenimas virto košmaru, mėginu kasdien padaryti po gerą darbą, išpirkti kaltę. Net priglaudėme su dukrele kačiuką, kuris prie mūsų durų atklydo praėjus mėnesiui nuo nėštumo nutraukimo. Nors neturime sąlygų, gyvename ankštame bute, mūsų rainiukas tapo šeimos nariu. Kartais nusmelkia jausmas, o gal į jį įsikūnijo negimusio kūdikio siela. Kaip atgauti dvasios ramybę. Ar tikrai užtraukiau didelę nuodėmę savo šeimai? Jelena

Sielos žaizdas gydo tik meilė ir gebėjimas sau atleisti

Kuri nuodėmė sunkiausia? Kiekvienam žmogui, kiekvienoje situacijoje skirtingai. Reikia atsiminti, jog kai kurių sielų yra tokia karma, kad jas atstumia dar negimusias. Jos pasirenka motiną, kuri negimdys vaiko. Ir mums, nematantiems viso jų sielos evoliucijos kelio, negalintiems suprasti visų karmos ir dieviško teisingumo niuansų, neverta nieko teisti.

Dievo akyse mes visi tobuli, nes jis tobulas, o mes esame jo kūriniai, jo dalelės. Visatos dėsniai nesulaužomi. Tiesiog, jei mes galvą trankome į sieną, mums skauda. Veikia elementarus priežasties ir pasekmės dėsnis, vadinamas karma.

Beprasmiška mėginti apskaičiuoti nuodėmės sunkumą. Aukštesniame lygmenyje, kur nėra dualumo, nėra gėrio ir blogio, visi sprendimai yra tik sprendimai. O visos pasekmės yra tiesiog logiška reakcija ir vertinga patirtis. Čia tik mes, vaikydamiesi malonumo ir bėgdami nuo skausmo, rūšiuojame karmą į gerą ar blogą, siekiame gauti daugiau geros – lyg vaikai saldainių. Bet kam per sudėtinga ši gėrio ir blogio filosofija ir kam reikia paprasto žemiško atsakymo, atsakau – be abejo, kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Jūs turite daug neišmoktų pamokų. Kai giminėje kartojasi įvykiai, tai rodo, kad esame tarsi mokiniai, palikti toje pačioje klasėje, nes neišlaikėme egzaminų.

Šioje situacijoje likimas sukūrė tą nelemtą klaidą, o jūs priėmėte tokį sprendimą, koks tuo metu jums atrodė teisingiausias ir geriausias. Mano patarimas – nesikreipkite į nekompetentingas būrėjas, kurios griauna likimus taip gąsdindamos žmones. Tiesiog turite sau atleisti, susigrąžinti meilę sau, dukrai, negimusiam sūnui, gyvenimui, ir viskas bus gerai. Tokios žaizdos išgydomos tik meile ir atleidimu. Kaltės jausmas skleidžia žemas energines vibracijas, kurios pritraukia į žmogaus gyvenimą daug neigiamų dalykų. Taip save baudžiate.

Man teko daryti reiki seansą vaisiui atliekant abortą. Tam, kad sumažinčiau jo patiriamą traumą, palydėčiau su meile. Tačiau tai, ką patyriau, apvertė mano suvokimą apie šį procesą aukštyn kojomis. Tąkart negimusio vaikelio siela nejuto jokio pasipriešinimo tam, kas vyksta. Tik skleidė besąlyginę meilę. Šią žinutę, kad siela ją be galo myli ir, jei negalėjo susitikti ir būti kartu žemiškame gyvenime, būtinai susitiks kažkada anapus, perdaviau motinai.

Taigi tikėkite, kad ir jūsų negimusio vaikučio siela atėjo su savo likimu ir jums davė užduotį – išmokti atleisti sau už tai, ką laikote baisiausia nuodėme.

Dėmesio! Savo istoriją rubrikai „Mistinės istorijos“ siųskite adresu ji@redakcija.lt.

TAIP PAT SKAITYKITE: Meilės istorija: „Tu man labai patinki, bet aš esu homoseksualus“