Mokslo žurnalistė G.Raibytė ir muzikantas M.Aleksa tapo tėvais: istorinė gimdymo naktis ir nėštumo mitai

Goda ir Marijau, kada sužinojot, kad tapsite tėvais? Kokios buvo pirmosios mintys, o gal... baimės?

Marijus: Sužinojome rugsėjo mėnesį. Vaikiuką kruopščiai planavome, tad nustebę ar išsigandę nebuvome. Važiavome į vizitą pas ginekologę jau kažkiek nutuokdami, kad, ko gero, Goda nėščia. Tiesa, keliaujant į vizitą, į mus įvažiavo kitas automobilis, tad Godai teko persėsti į taksi ir geras naujienas sužinoti vienai, o aš, sutvarkęs dokumentus, atlėkiau į kliniką ir jau už durų išgirdau Godą kartojant: vau – jau plaka širdutė! Labai apsidžiaugiau! Turime įsirėminę pirmąjį echoskopijos vaizdą (šypteli).

Goda: Taip, vaikelis planuotas ir labai lauktas. Bet man lengvas šokas vis vien buvo, ypač pamačius plakančią širdelę... Tokiam įvykiui nepasiruoši, kol jo nepatirsi. Išėjau iš ginekologės kabineto, o ten jau laukė Marijus, kuris už durų spėjo išgirsti geras naujienas. Tik gaila, kad irgi nepamatė plakančios širdies. Apsikabinome, pasigraudinome, o grįžę pradėjome planuoti praktinius dalykus. Pavyzdžiui, aš parašiau pažįstamai mokslininkei Indrei Aleknavičienei, kuri sudarinėja mokslu grįstus mitybos planus – užsisakiau jos konsultaciją, kad žinočiau, ką galiu valgyti, ko reikia vengti ir t.t.. Na, o po kelių dienų man jau prasidėjo simptomai…

Goda, visgi viso nėštumo metu aktyviai dalyvavai įvairiose veiklose. Simptomai netrukdė?

Goda: Dirbau iki pat gimdymo, net knygą spėjau išleisti ir pasirašyti kontraktą dar vienai! Jau būdama devintame nėštumo mėnesyje moderavau konferencijas, trukusias net visą dieną, filmavau laidas. Žinoma, visus įspėdavau, kad būtų pasiruošę planui B, jei pradėčiau gimdyti (šypteli). Dar ir dabar susilaukiu labai gražių moterų žinučių ir klausimų, kaip pavyko taip padaryti. Nuo pradžių žinojau, kad daug dalykų nėštumo metu nuo manęs nepriklauso, bet daug ką galiu įtakoti. Taip ir pasirinkau daryti.

Mano nėštumas buvo sklandus, bet ne atsitiktinai – labai stengiausi, kad taip būtų. Ruošiau savo kūną nėštumui, o ir nėštumo metu sportavau: pirmus mėnesius bėgiojau, o paskui tris kartus per savaitę dariau jėgos, pilatės, kardio pratimus. Taip pat mankštinausi – du kartus per dieną darydavau specialias mankšteles nugarai, dubeniui, lankiausi pas nuostabią kineziterapeutę Agnę Novickienę. Daug vaikščiojau kasdien, neleidau sau valgyti bet ko, nors norėjosi tik bandelių, bet iš visų jėgų laikiausi mokslinių rekomendacijų! Dariausi tyrimus, žinojau, ko man trūksta, todėl vartojau būtinus vitaminus. Kas rytą prausiausi po šaltu dušu...

Netgi savo terapeutę vis aplankydavau, nes žinojau, kad motinos emocinė būsena nėštumo metu daro įtaką vaisiui ir jo vystymuisi. Todėl priaugau labai mažai svorio, visiškai nepatyriau nugaros skausmų, tinimų. Galėjau išlikti aktyvi ne tik iki nėštumo, bet ir po nėštumo gana greitai atsistatinėju, nepaisant to, kad mano gimdymas baigėsi skubiu cezariu. Galiu rūpintis vaiku, daug su juo vaikščioti gryname ore. Praėjus dviem su puse savaitėms po gimdymo jau moderavau dviejų dienų konferenciją LOGIN, p po trejų savaičių paruošiau pranešimą konferencijai EBIT.

Teko daug abiem domėtis tėvyste iki vaiko gimimo ar palikote viską natūraliai tėkmei?

Marijus: Nuolat konsultavomės su specialistais, taip pat skaitėme porą knygučių, pažiūrėjome labai gražų filmą, kurį rekomenduojame pažiūrėti visiems – ne tik turintiems ar laukiantiems vaikučių! „Life Before Birth – In The Womb“ – drąsiai galiu teikti, kad tai yra fantastinis ir fantastiškas filmas (šypteli).

Goda: Kadangi nėštumas yra apsuptas daugybės mitų, džiaugiuosi, kad pažįstu daug mokslininkų ir medikų, kurie man padėjo tuos mitus atpažinti ir priimti gerus sprendimus. Pavyzdžiui, draugė farmakologė Eglė Karinauskė man iškart pasakė, ką daryti, jei skaudės, kad skausmą būtiną gydyti.

Nėščiosios moksle yra apleistos, trūksta tyrimų ir duomenų, kaip joms padėti, todėl dažnai paliekamos kentėti, o taip neturi būti. Kartais iš nežinojimo nėščiosios yra prigąsdinamos, todėl Eglei nebuvau pirmoji, kurią reikėjo nuraminti kelis kartus... Raginu visas nėščiąsias – jei kas neaišku, kreiptis į specialistus, ieškoti medikų, kurie vadovaujasi mokslu, kurie skaito naujausius tyrimus, kaip Eglė, ir gali padėti.

Kada į pasaulį atkeliavo jūsų sūnus?

Goda: Gegužę Santaros klinikose. Tą naktį, kai gimė sūnus, danguje šoko istoriškai ryškios auroros, kurios gerai matėsi ir Vilniuje, viduryje miesto. Puikų laiką pasirinko atkeliauti! Kosmosas mūsų šeimą lydi nuo pat mano ir Marijaus pažinties (šypteli).

Tiesa, nors Santaros klinikose absoliuti dauguma gydytojų buvo geranoriški ir mumis gerai rūpinosi, visgi teko susidurti ir su viena gydytoja, kurios žodžiai nebuvo malonūs. Man paskutinę savaitę prasidėjo komplikacija – cholestazė (kai kraujyje yra per daug tulžies rūgščių). Teko kas porą dienų lankytis Santaros Akušerijos dienos stacionare, kur man atlikdavo tyrimus. Į paskutinį vizitą atvykau jau su nestipriais sąrėmiais, nes buvo prasidėjęs gimdymas.

Kadangi rūgščių buvo labai daug, budinčios gydytojos pasiteiravau, ar viskas gerai vaikui, nes jaudinuosi dėl jo. Juk cholestazė man tik nemaloni, o vaikui gali pakenkti. Gydytoja man atsakė: bijai vilko, neik į mišką. Kam reikėjo pastoti, jei bijai? Tokius žodžius išgirsti gimdymo dieną buvo labai nemalonu. Laimei, kad tada iš stacionaro iškeliavau į gimdyklą, o su minėta gydytoja jau neteko susidurti. Ir niekam nelinkėčiau.

Dėl sūnaus vardo teko svarstyti ilgai?

Marijus: Vardą išrinkome jau sužinoję lytį, dar daug laiko iki gimimo. Aš kažkaip iškart žinojau, kaip norėčiau pavadinti, todėl, kai priėjome šią temą, ir Goda kaip sutarus pasiūlė tą patį – aš suplojau ir pasakiau – turim! Daugiau ir nedvejojome.

Kaip apibūdintumėte pirmąsias tėvystės dienas? Jos baugina, ar labiau – džiugina?

Goda: Kadangi gimdymas baigėsi naktį, negalėjau užmigti, jaučiau pačias stipriausias emocijas. Gulėjau tamsioje palatoje, o miegas buvo paskutinis dalykas, kuris man rūpėjo. Vis grįždavau į akimirką, kai vaiką padėjo ant krūtinės, o aš pradėjau verkti net pasikūkčiodama, nes tai buvo gražiausias dalykas mano gyvenime. Rašiau visiems artimiesiems ir draugams žinutes, kaip džiaugiuosi, koks nuostabus sūnelis gimė.

Vaiku rūpintis nėra lengva, tačiau kiekvieną akimirką jaučiau begalinę meilę ir prasmę. Gera koncentruotis ne į save, o į vaiko gerovę, stebėti jo augimą. Pavyzdžiui, vieną dieną jis dar nefokusuoja žvilgsnio, o kitą dieną – atsibunda iš miego ir jau į tave žiūri! Aišku, tirpsta širdis... Po kelių dienų jau pradeda šypsotis – jis šypsosi, o mes graudinamės iš laimės. Atperka bet kokią bemiegę naktį ar sunkesnį periodą, kurių tikrai yra.

Marijus: Pritariu. Sakyčiau, pilnas spektras – meilės, jaudulio, džiaugsmo ašarų, nuostabos, nemigos, pasimetimo ir stresiuko. Tik baimės, bent jau aš, nejutau.

Abu esate aktyvūs savo srityse. Šiuo metu visą laiką skiriate tik kūdikiui, ar spėjate užsiimti ir savo veiklomis?

Goda: Žinoma, kad didžiausias dėmesys yra vaikui. Jis yra namų vadovas, nes nuo to, kaip jis jaučiasi, priklauso, ką veikiame ir kiek miegame mes. Sūnus papildė mūsų gyvenimus, jis yra didelis įkvėpimo šaltinis. Taip pat, norisi jį myluoti, laikyti ant rankų, žaisti, atlikti mankšteles, o kartais – tiesiog grožėtis juo miegančiu.

Kadangi vaikas gana ramus, miega puikiai, mes irgi pamiegame ir po 6–7 valandas per naktį. Jam patinka būti lauke, todėl daug vaikštome gryname ore. O dienos metu, kai jis snaudžia, laiką dalijamės su Marijumi, kad kiekvienas turėtų nors šiek tiek laiko sau ir savo veiklai – tai yra ypač svarbu. Kol kas pavyksta puikiai susiderinti, nes esame puiki komanda ir gerbiame vienas kito veiklas.

Aš po konferencijų šiuo metu daugiausiai rašau. Pavyzdžiui, dabar rašau Lietuvos lazerių istoriją, iki Kalėdų turiu parašyti dar vieną knygą – tik šįkart ne vaikams, o suaugusiems. Jau turiu užsakymų rudeniui skaityti paskaitas apie mokslą ir moderuoti renginius, kam taip pat po truputį ruošiuosi.

Marijus: Kadangi abu labai mylime savo darbą, tad iki vaikiuko gimimo veiklai skyrėme labai daug laiko, energijos ir dėmesio. Galiu pasakyti, kad pokytis kasdienybėje yra kardinalus – dabar beveik visas dėmesys ir laikas yra skirtas kūdikiui. Kadangi laiką organizuoti abu gan gerai išmokome jau seniai, priežiūros darbus susiorganizuojame taip, kad jei kuriam nors iš mūsų reikia kažką nuveikti atskirai – laiko atsirastų ir tam.

Goda, kaip minėjo, nepraėjus nei trims savaitėms po gimdymo jau dirbo LOGIN, sakė pranešimą EBIT, o mane išleido koncertų paklausyti į „Vilnius Mama Jazz“ festivalį. Stebėtinai, bet dar turiu laiko ir muzikos kūrybai. Be to, su vežimėliu išėjus pasivaikščioti po parką, vaikiukui užmigus, groju tokiais miniatiūriniais būgniukais.

Gimus vaikui pamatėte vienas kitą kitomis akimis?

Goda: Labai laukiau, kai Marijų pamatysiu, kaip tėtį. Ir kasdien labai grožiuosi, kai matau, kaip gražiai jis elgiasi su vaiku, mezga ryšį, kiek daug dėmesio ir meilės jam skiria. Netgi kuria daineles ir lopšines. Sūnui didelė laimė turėti tėtį, kuris aktyviai dalyvauja jo gyvenime, o ne tiesiog stebi, arba laukia „nurodymų“ iš manęs – Marijui nereikia sąrašo, ką nupirkti vaikui, jis žino, kaip jį aprengti, kaip pažadinti, kaip pamankštinti, kaip pakeisti sauskelnes, kaip numaudyti, kaip apkloti ir nuraminti, kai sūnus verkia. Netgi geba padėti man maitinti.

Džiaugiuosi, kad esame partneriai ir komanda, palaikome ir padedame vienas kitam. Tai gilina mūsų santykius ir meilę vienas kitam. Manau, Marijus yra išskirtinis pavyzdys kitiems vyrams ir tėčiams, nes tai, ką girdžiu iš moterų, parodo, kad jis yra ne taisyklė, o išimtis.

Marijus: Godos akimirksniu atsiradusi mamiška besąlygiška meilė, empatija ir rūpestis mane virkdė gal penkias pirmąsias dienas, nors verkiu ypač retai.

Už ką vienas kitam šiuo laikotarpiu labiausiai esate dėkingi?

Goda: Už partnerystę, rūpestį ir meilę, už saugumą ir greitą reakciją, kai jos reikia. Už galimybę jaustis drąsiai ir gražiai, už galimybę reikštis ir ilgiau pamiegoti, kai labai labai reikia. Už namų jaukumą ir jausmą, kad daugiau nieko pasaulyje netrūksta, kai esu su juo.

Nuo pradžių sakiau, kad meilė, kaip ir Visata, plečiasi, nes su naujo žmogaus atėjimu taip smarkiai myliu ne vieną, o jau du žmones (šypteli).

Marijus: Ko gero, už ištvermę ir pasiaukojimą. Mačiau visus nėštumo, gimdymo iššūkius ir nors dabar jau gimus kūdikiui priežiūra dalinamės – krūvis neišvengiamai didesnis tenka Godai. Pagarba visoms, ypač vaikus vienoms auginančioms mamoms, išaugo milžiniškai!

Nežinau, kokie dabartinio lietuvio vyro darbai ir vargai prilygsta 24/7 motinystės budėjimui. Linkiu visiems išbandyti! Dažnai girdžiu: ai, tai vaikams pirmus trejus metus vis tiek reikia tik mamos. Nežinau, kaip iš tikrųjų yra, bet žinau, kad mamoms tuo metu tikrai reikia jų partnerių.