Monblano iššūkį įveikusi keliautoja Diana: „Pasaulis atsiskleidžia tiems, kurie vaikšto pėsčiomis“

Iki šiol jus žinojau kaip aistringą keliautoją po Lietuvą. Savo keliones net vadindavote kolekcijomis – pavyzdžiui, dvarų, apžvalgos bokštų, pažintinių takų, piliakalnių, bažnyčių, žemyninių kopų. Kodėl sugalvojote apkeliauti Monblaną?

Kalnais užsikrėčiau praėjusį rudenį po kelionės į Norvegijos Lofotenų salas. Tuomet mus lydėjęs gidas užsiminė, kad ateinančią vasarą, tikėtina, rinks grupę „Tour du Mont Blanc“ žygiui aplink Monblano kalnyną su tą patį pavadinimą turinčia aukščiausia Europoje viršukalne. Tuomet dešimties dienų kelionė kalnais, iš viso įveikiant apie šimtą aštuoniasdešimt kilometrų, kasdien į kalną sukylant apie kilometrą ir daugiau bei panašiai nusileidžiant, atrodė visiška nesąmonė.

Šitiek kankintis. Ne, ačiū. Vėliau į mano rankas papuolė kelionių žurnalas, kuriame radau reportažą iš „Tour du Mont Blanc“. Nuotraukose Alpių kalnų vaizdai buvo nuostabūs. Ir aš panorau juos pamatyti savo akimis.

Koks buvo kelionės planas ir ar pavyko jo laikytis?

Kadangi esu žygių kalnuose naujokė, pasirinkau Monblaną apeiti su grupe vedama gido. „Tour du Mont Blanc“ maršrutas yra žiedinis ir ilgadienis, keliaujant nakvoti tenka vis kitoje vietoje. Miegodavome kalnų nameliuose aukštai kalnuose arba mažuose miesteliuose slėniuose. Vietas nameliuose reikia rezervuoti iš anksto. Neatvyksi laiku į nakvynės vietą – tavo lova bus atiduota kitam žygeiviui. Tad kelionės plano turėjome laikytis, jei norėjome miegoti ne po atviru dangumi (palapinių į kelionę nebuvome pasiėmę). Kasdien įveikdavom apie 15-25 kilometrus per kalnus. Žygis buvo suplanuotas dešimčiai dienų. Per tiek laiko Monblaną ir apėjome.

Keista, kad tokia aistringa keliautoja nemėgsta nakvoti palapinėje – jei tik įmanoma, renkatės viešbučiuose.

Kad kiekvienas žygeivis mėgsta miegoti palapinėje, mano nuomone, yra mitas. Pažįstu daugybę keliaujančiųjų pėsčiomis, kurie jei tik yra galimybė, palapinę iškeičia į lovą. Aš viena jų. „Tour du Mont Blanc“ kalnų nameliuose sąlygos „barakinės“, kartais tekdavo miegoti ir su dvidešimt žmonių vienoje patalpoje, tačiau taip man vis tiek patogiau nei palapinėje. O kiek laiko sutaupydavome rytą vakarą, nes nereikėdavo nei palapinių statyti, nei miegmaišių vynioti.

Kaip jums sekėsi keliauti – 180 km ne juokas?

Po savo pirmųjų pažygiavimų Norvegijos kalnuose aš supratau, kas tai yra kalnai, kas man juose sunku, kas lengva, kur galiu sau padėti, o ką reikia tiesiog ištverti. Iš karto žinojau, kad „Tour du Mont Blanc“ man nebus lengvas pasivaikščiojimas. Lyguma galiu be didelio vargo per dieną nueiti penkiasdešimt kilometrų ir man nieko neskaudės. Vos po dešimties kilometrų per kalnus su daugiau nei pusės kilometro sukilimu į viršų kitą dieną raumenys rėkia iš skausmo.

Likus keliems mėnesiams iki starto stengiausi kiek įmanoma daugiau treniruotis: žygiai su sunkia kuprine, dviratis, bendros kūno treniruotės. Laiptai (ir kuo aukštesni) tapo mano didžiausiais draugais. Atradau daugybę kalvų aplink Vilnių ir kitose Lietuvos vietose. Ir visgi, manau, iškeliavau nepakankamai stipriai pasiruošusi. Kopti į kalnus nebuvo lengva, tačiau įveikiama. Juokais sakydavau, kad du patys didžiausi malonumai kalnų žygyje yra nusiimti nuo pečių sunkią kuprinę ir gauti paeiti horizontaliai. Visus sunkumus kompensavo šimtas aštuoniasdešimt kilometrų nuostabios gamtos ir kerinčių vaizdų į aukščiausias, ledynais prisidengusias Alpių viršūnes.

Kodėl šią kelionę vadinate iššūkiu, ją įveikėte per dešimt dienų? Kam tokia skuba?

Šiuo gyvenimo laikotarpiu ilgas žygis kalnais man tikrai buvo iššūkis. Visų pirma niekada iki šiol net lygumomis nebuvau ėjusi šitiek dienų iš eilės. Ir kopimas kalnais man nėra įprastas dalykas, treniruotis tam pas mus beveik nėra sąlygų. „Tour du Mont Blanc“ man buvo antras kartas kalnuose. O kodėl dešimt dienų? Neturėjau tiek daug atostogų, kad galėčiau eiti ilgiau.

Kokių reikia įsidėti daiktų kuprinėn – juk žygio metu justi kiekvienas šimtas gramų?

Daiktų reikia įsidėti kiek įmanoma mažiau ir kuo lengvesnius. Besiruošdama šiai kelionei ir pirkdama trūkstamus daiktus specialioje parduotuvėje pastebėjau, kad ant dažno daikto – net kosmetinės, drabužių ir net rankšluosčio – etikečių ir pakuočių rašoma, kiek jie sveria. Mano kuprinėn gulė drabužiai bet kokioms oro sąlygoms ir miegui (drabužius skalbėmės kelionės metu rankomis), žygio lazdos (jos, visgi dažniau buvo rankose nei prie kuprinės), gėrimo sistema su 3 litrais vandens, užkandžiai, vaistai ir papildai, higienos priemonės ir kitokie smulkūs reikalingi daiktai.

Mano tikslas buvo, kad kuprinė svertų ne daugiau kaip dešimt kilogramų. Pavyko. Tiesa, pilna vandens gėrimo sistema pasunkindavo nešulį keliais papildomais kilogramais. Visgi žygio metu ne kartą su pavydu akimis lydėdavau žygeivius su mažesnėmis ir akivaizdžiai lengvesnėmis kuprinėmis. Ne kartą, pūškuodama į statų kalną galvodavau, ar yra kuprinėje kažkas, ką galėčiau išimti ir palikti. Kaskart suprasdavau, kad nelabai, tikrai turėjau tik tai, kas būtina.

Koks buvo sudėtingiausias momentas?

Pirmos trys-keturios dienos iki kol organizmas persilaužė – apsiprato su daug didesniu krūviu ir širdis nebelipo iš krūtinės, o plaučiai nebevirto pro burną, kol aprimo pirmieji didžiausi raumenų skausmai. Taip pat per tą laiką aš atradau sau tinkamiausią kopimo į kalnus greitį ir ritmą. Pirmomis dienomis teko gerokai su savimi padirbėti, mat Lietuvoje buvau pratusi greitai vaikščioti, juk lygumos beveik visur. Norėjosi ir kalnuose lėkti, tačiau nepavyko. Susitaikiau su tuo ir persiorientavau į kitokį greitį. Mano tikslas buvo ne nuo kojų nusivarius kristi kurioje nors kalno viršūnėje, o stabiliai einant ir grožintis nuostabiais vaizdais pasiekti finišą.

Nugirdau iš vieno keliautojo, kad po keturiolikos dienų ėjimo kažkas nuostabaus įvyksta viduje – tik po tokio laiko iš tiesų nurimsta protas ir kūnas. Ar esate tai patyrusi?

Kas nutinka po keturiolikos dienų ėjimo, nesu patyrusi, nes kol kas ėjau tik dešimt. Tačiau galiu pasakyti, kad ėjimas kalnuose nuo pat pirmos dienos tave įžemina ir priverčia būti čia ir dabar. Dažnai žmonės, išėję į ilgus piligriminius žygius (vadinamuosius camino), jų metu pradeda gilintis į save, ieško gyvenimo, ėjimo ar kitų jiems rūpimų prasmių. Kalnuose neįmanoma to daryti dėl vienos labai paprastos priežasties – nuolat turi žiūrėti po kojomis, kur eini, kur statai lazdas. Užsisvajosi, nepažiūrėsi ir kalnai tave parklupdys, o tada gali skaudėti. Kalnai tampa neišvengiama esamos akimirkos meditacijos vieta. Man tai labai patiko.

Jeigu kam nors kiltų noras pasekti jūsų maršrutu – kaip tą padaryti?

Vienas iš variantų – kreiptis į kelionių ar žygių organizavimo agentūras, kurios sudėlioja maršrutą, rezervuoja nakvynės vietas, įduoda tau visas instrukcijas ir tereikia jų laikantis įveikti žygį. Galima eiti su grupe, galima individualiai. Aš ėjau su grupe, o kelionės metu sutikau ir pavienius žmones, nusipirkusius žygio paketus ir keliavusius solo. Kitas variantas – skirti laiko, susirasti internete visą reikalingą informaciją bei maršrutą, imti kuprinę, palapinę ir miegmaišį, nusipirkti skrydžio bilietus, su viešuoju transportu nukakti į starto vietą Prancūzijoje ir eiti. „Tour du Mont Blanc“ maršrutas yra visai neblogai sužymėtas ir fiziškai pačiuose kalnuose.

Greičiausiai pakilus nuo sofos į tokį žygį geriau nesileisti, tam reikia pasiruošti?

Na, gal galima ir nuo sofos. Tik nežinau, ar tada pavyktų visą žygį įveikti. O jei pavyktų, ar tikrai jį prisimintum kaip malonų ir džiaugsmingą laiką? Ir kiek pakeliui reiktų su savimi tartis, kiek motyvuojančių žodžių sau pasakyti, kad tik nemestum ėjimo? Tad mano rekomendacija – kuo geresnis fizinis pasiruošimas prieš tokį žygį, tuo geriau. Kalnuose svarbu gerai treniruota širdis ir išugdyta kūno ištvermė – galėjimas ilgas valandas išbūti ant kojų nuolat judant. Jei tris kartus per savaitę po valandą praleidi sporto salėje, klausimas, ar lengvai atlaikysi kasdien po šešias-aštuonias valandas ant kojų kopiant kalnais ir taip dešimt dienų iš eilės. Mano kūnui susidoroti su Monblano krūviu padėjo ne vienerių metų ilgų žygių patirtis.

Ar jūs sportuojate, Diana, ar užtenka dažnų žygių?

Stengiuosi kasdien kuo daugiau vaikščioti. Savaitgaliais einu į ilgus žygius ir tą darau visais metų laikais. Vasarą išsitraukiu ir dviratį. Bent kelis kartus per savaitę stengiuosi daryti visam kūnui stiprinti skirtas mankštas. Tačiau sporto klubo nelankau. Man ten nuobodu.

Ar tausojate, saugote kojas, nugarą, o gal jūsų sveikata puiki – ko jums ir linkiu?

Vienas iš geriausių vaistų kelių sąnariams, nugarai ir apskritai sveikatai yra judėjimas, mankšta. Tą nuolat ir darau. O tokių žygių kaip „Tour du Mont Blanc“ metu papildomas rūpestis kūnu yra privalomas. Papildai, tepalai, elektrolitų gėrimai, jei reikia – net ir vaistai nuo uždegimo ir skausmo. Nugarą ir pečius saugo specialios ilgiems žygiams skirtos kuprinės, kurių konstrukcija dažnai leidžia dalį svorio nuo pečių perkelti ant klubų. Ir, žinoma, lazdos – jos padeda palengvinti kojoms ir ypač sąnariams tenkantį krūvį. Esu be galo dėkinga savo kūnui, kad puikiai atlaikė visą „Tour du Mont Blanc“. Ir nors kurį laiką labai skaudėjo žaizda spėjusia pavirsti pūslę, ji nesiskaito.

Kaip manote, ko reikia atsiplėšti nuo kasdienybės, sofos, kompiuterio ir leistis į žygį? Vieni teisinasi laiko stygiumi, kiti beveik kasdien, tik pažvelgę pro langą, nusimena dėl prasto oro?

Kažkada internete mano akį pagavo frazė „Pasaulis atsiskleidžia tiems, kurie vaikšto pėsčiomis“. Tad tiesiog reikia imti ir eiti. Tiesiog pradėti. O vėliau bus sunku sustoti.

Gal turite subūrusi bendraminčių, su kuriais kartu keliaujate, ar labiau mėgstate tą daryti su šeima, vienumoje?

Keliauti mėgstu su bendraminčiais, draugais, šeima. Tik vienai keliauti nepatinka – su kompanija man visada smagiau. Kelionė man netenka dalies savo šarmo, jei neturiu su kuo aptarti dienos įspūdžių, drauge pasidžiaugti.