Monika Budinaitė: Vieno žodžio magija

Galbūt dabar galvojate, kad šitai ir taip aišku. Bet ar tikrai?

Man, pavyzdžiui, prireikė ne vienų metų, ne vieno ginčo ir net ašarų, kad iš tikrųjų to išmokčiau ir imčiau skinti prašymo sunokintus vaisius. Baisiai supykdavau ir išpūtusi akis klausdavau: ar pasakymas „gal gali išplauti puodelius“ nėra tas pats, kas paprašymas? Mažytis egoistas viduje sakė, kad – tas pats, kad galima viską kontroliuoti ir visi privalo paklusti, jei nuploninusi balselį gražiai įsakau.

Bet ne, žinokite, tai nėra tas pats. Jau vien sintaksiškai tai akivaizdžiai skiriasi, ką jau kalbėti apie formuluotės poveikį mūsų smegenims. O jis yra magiškas, patikėkite. Prašomasis bent stabtelės pagalvoti ir dažniausiai vis tiek kaip nors rezonuos. Po kelių tokių buitinių pasipešiojimų eksperimentiniais tikslais visgi pabandžiau pridėti „prašau“. Ir buvo taip gera graužti į lovą atneštą obuolį, kad šį žodį ėmiau vartoti dažniau. Kartais stebuklas įvykdavo net su vaikais, kurie apskritai dažnai negirdi jokių žodžių, atrodydavo, kad „prašau“ kažkaip kitaip sujungia jų neuronus.

Įvykus hepiendui namuose, beliko sunkiausias žingsnis – prašyti nepažįstamųjų. Sakau „sunkiausias“, nes tai iš tiesų sunku. Užčiaupti savo puikųjį egoistą reiškė iškelti kitus. Trumpam atsigulti po mikroskopo lęšiu ir bejėgiškai laukti jų vertinimo, pagalvojimo ir, pagaliau, kokio nors sprendimo.

Anksčiau apie tai kalbėjau maždaug taip: niekam neįdomu, o jei įdomu, tai patys susiras. Bulšitas. Niekas nesusiras, nepaskambins ir nepasisiūlys. Visiems pirmiausia rūpės sava serganti katė ar nesumokėtos sąskaitos, o ne tavo parašytas tekstukas, projektukas, Black Mirror scenarijus ar dar kas. Ir kodėl turėtų?

Tad yra du keliai. Galima sakyti „nu ir tegul!“ ir toliau vienam tūžmingai slampinėti su savo genialumu, toliau kalbėti šablonais, kad Lietuvos žmonės yra pavydūs ir pikti. Arba galima paprašyti. Nusileisti ant žemės, įvertinti, kad jų katinai, vaikai ir darbai iš esmės jiems ir turi rūpėti labiau, paskui suformuluoti sakinį su privalomu „prašau“ ir atsistoti į eilę. Kad ir ko jums reikėtų – patarimo, rekomendacijos, reklaminio straipsnio, investicijos ar kaimyno pagalbos įgyvendinant pabalkonio gėlių kompozicinį sumanymą.

Kai nusileidau ant žemės ir klaikiai bijodama paprašiau kompetentingų žmonių paskaityti mano raštus, o paskui dar ir patarimo, visiems laikams supratau – visas žmonių pasikėlimas, pavydas ir tūžesys buvo manyje. Nemokėjau atpažinti geranoriškumo, tiksliau – jo atpažinti nenorėjau. Buvo lengviau sukurti istoriją apie susireikšminusius pavyduolius, nei išgriauti savo komforto sienas. Kitaip sakant, buvo lengviau nežinoti, ką jie atsakys, ir toliau jiems nežinant pykti.

Bet. Kiekvienas nori jaustis vertingas, o kitų prašymai juk ir yra tiesus kelias į tai. Netikit? Pabandykite. Vienas vienintelis „prašau“ gali išjudinti didžiausius vartus ir padovanoti galimybę, pažintį, sėkmę ar spyrį į užpakalį. Kurio irgi reikia, kad judėtume toliau, kad suvoktume, jog nesame pasaulio bambos ir kad visi „ne“ turi motyvą, kaip, pavyzdžiui, „reikėtų pasistengti labiau“. Nes tik labiau pasistengus bus įmanoma drąsiau belstis į duris, kurios nepasibeldus kažin ar kada atsidarys. Taigi, prašykite, jauskitės svarbūs ir tokiems jaustis leiskite kitiems. Įsitikinsite, kokias erezijas patys skleidžiame apie piktus ir pavydžius lietuvius. Jų nelieka, kai nuoširdžiai, užčiaupę savo egoizmą, mes sakome „prašau“.

O tada skinkite bendradarbiavimo sunokintus vaisius ir tuo dalinkitės. Skanaus!