Moteris tvirtina, kad buvo mirusi 24 minutes: atskleidė, ką jautė ir matė „kitoje pusėje“

Ispanijos pietuose gyvenanti sociologė išlydėjo savo dukras į mokyklą, kai jai staiga sustojo širdis, rašoma „Daily Mail“.

Greitoji pagalba atvyko po 24 minučių, pasakoja T.Romero savo knygoje „24-Minutes on the Other Side: Living Without Fear of Death“. Vėliau medikai jai pasakė, kad visą tą laiką jos širdis nustojo plakti.

Ji pridūrė, kad gydytojai nebuvo tikri dėl to, kas nutiko: „Girdėjau juos kalbant apie ūminį miokardo infarktą (širdies priepuolį) ir staigų širdies sustojimą. Tačiau nebuvo vieningos nuomonės. Niekada nesužinosime, kas iš tikrųjų įvyko“.

Prisimindama savo akimirkas „kitoje pusėje“, T.Romero, kuri tuo metu kovojo su reta liga, sako: „Pirmiausia pajutau didžiulę ramybę. Pirmą kartą po ilgo laiko nebebuvo nei fizinio, nei emocinio skausmo – kančia baigėsi. Pajutau didžiulį palengvėjimą, tarsi nuo manęs būtų nukritęs didžiulis svoris. Mačiau, kaip į kliniką, kurioje buvau, ateidavo ir išeidavo žmonės, mačiau savo mažąsias dukras laukiamajame. Mačiau ten gulintį kūną. Tai buvo painu, nes nesuvokiau, kad esu mirusi. Žinojau, kad jaučiuosi gyva, budri ir sąmoninga. Tačiau nesupratau, kodėl niekas manęs nematė ir negirdėjo“.

Ji tęsia, kad anksčiau netikėjo tokiais reiškiniais, bet kai pabudo, tvirtai žinojo, kad tai, ką patyrė, nebuvo sapnas: „Tai buvo tikra. Viskas aplink mane atrodė kitaip. Apėmė labai keistas jausmas, tarsi pasaulis būtų buvęs perleistas per senovinį filtrą. Atrodė, kad laikas nebeveikia taip, kaip anksčiau. Viskas atrodė lėčiau, tankiau ir prasmingiau“.

Prieš prieš ištinkant šiai patirčiai T.Romero kelis mėnesius kovojo su sunkia sveikatos būkle. Nepaisant daugybės medicininių tyrimų, gydytojai negalėjo nustatyti diagnozės.

Tessa sakė: „Gydytojai negalėjo tiksliai nustatyti, kas man yra negerai. Jie atliko įvairiausius tyrimus, bet nė vienas iš jų nedavė aiškių atsakymų. Mano kūnas ėmė silpti, o jie negalėjo rasti konkrečios priežasties. Tai buvo labai varginantis laikotarpis, nes jaučiausi vis blogiau ir blogiau – ir niekas negalėjo paaiškinti, kodėl. Su manimi susisiekė chirurgai, neurologai ir mokslininkai, tyrinėjantys tokius reiškinius. Daugelis iš jų sutinka su kai kuo labai akivaizdžiu – kad mano liga tikriausiai buvo fizinė mano emocijų išraiška. Tuo metu išgyvenau sunkiausią savo gyvenimo etapą. Kartais tai, ko nesugebame išleisti iš savo vidaus, atsispindi išoriniame kūne“.

Ši patirtis visiškai pakeitė Tessos požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Ji pridūrė, kad anksčiau jautė didelę mirties baimę. Manė, kad ji yra kažkas tamsaus, neaiškaus ir skausmingo. Po to, ką patyrė, ji sako supratusi, kad mirtis yra ne pabaiga, o perėjimas: „Tai tarsi durys į vietą, kur viskas turi prasmę, kur viską gaubia meilė ir ramybė. Aš jos nebebijau. Priešingai, jaučiu gilią ramybę žinodama, kad gyvenimas tęsiasi anapus to, ką matome, kad nesame vieni ir kad esame be galo mylimi“.

Patirtis matyti ir girdėti dalykus, kai esi kliniškai miręs, turi tam tikrą mokslinį pagrindą. Jau daugelį metų atliekami tyrimai rodo, kad sustojus širdžiai žmogaus smegenys dar labai trumpą laiką funkcionuoja normaliai, nors atliekant įprastus skenavimus atrodo, kad jų veikla nutrūko.

Tyrimai taip pat atskleidė, kad gaivinimo metu, net ir po valandos be deguonies, smegenys vis dar gali patirti pavienius aktyvumo protrūkius.

Dėl tokių atradimų kai kurie medikai ragina peržiūrėti standartinę praktiką, pagal kurią žmonės turėtų būti paskelbti mirusiais po trijų-penkių minučių, kai smegenyse trūksta deguonies, nes teoriškai tokius pacientus vis dar galima gaivinti.

Anksčiau žmonės „MailOnline“ yra pasakoję apie tokius išgyvenimus, pavyzdžiui, apie ryškias šviesas tunelio gale arba susitikimus su mirusiais giminaičiais.

Tuo tarpu kiti taip pat prisiminė, kad matė dangišką pomirtinį gyvenimą.

Nors įrodymai, kad po klinikinės mirties smegenyse kažkas vyksta, vis dar tyrinėjami, ekspertai nesutaria, kodėl tiek daug žmonių patiria panašius išgyvenimus.

Kai kurie teigia, kad vykstant tokiems pokyčiams smegenyse iš esmės „stabdžiai“ išsijungia ir tai atveria mūsų suvokimą neįtikėtinai aiškiems ir ryškiems mūsų gyvenimo prisiminimams. Tačiau tai tik teorija, ir kiti ekspertai su ja nesutinka.