Moteriškumo mokytoja Anasuya Koopmans: „Natūralus magnetizmas – štai kas lemia moteriškumo kokybę“

Iš Anasuyos nuotraukų, kurias mačiau prieš mūsų susitikimą, susidarė įspūdis, kad ši moteris nelinkusi gaišti laiko blakstienoms vešlinti ir raukšlėms slėpti. Paklausiau, ar jai buvo malonu gražintis (mintyse padariusi prielaidą, kad keliasdešimt minučių, praleistų su „LAIMA Velvet“ vizažiste, Anasuyai galėjo pasirodyti mažai prasmingos). Pašnekovė nusišypsojo. „Tai juk labai moteriška ir man buvo malonu. Retkarčiais suteikiu savo veidui spalvų – ne per daug. Paslėpti raukšlių nesistengiu. Šešiasdešimt dvejų metų moteriai, manau, natūralu jų turėti.“

– Poreikis gražintis – moteriškumo dalis, jis mums įgimtas, bet ar tos moterys, kurios įsuka amžiną išvaizdos gerinimo ratą (siekis kuo ilgiau išlikti patrauklioms priešingai lyčiai – viena iš priežasčių), nesiunčia vyrams užgaulios žinutės? Kad nepasitiki jų gebėjimu atskirti grūdus nuo pelų... Kad nepasitiki jų protu, įžvalga...

Natūralus magnetizmas – štai kas lemia moteriškumo kokybę. Tačiau mūsų laikais moteriškumo ir vyriškumo turinį ir formą labai veikia aplinkos lūkesčiai ir tikslai.

– Natūralus magnetizmas – štai kas lemia moteriškumo kokybę. Tačiau mūsų laikais moteriškumo ir vyriškumo turinį ir formą labai veikia aplinkos lūkesčiai ir tikslai, pavyzdžiui, tie, kuriuos transliuoja „glianciniai“ žurnalai... Apskritai kažko pardavėjai plačiąja prasme... Ir vyrai verčiasi per galvas, kad turėtų daug pinigų, superautomobilį ir tokios pat „prabos“ moterį. Liūdna, nes tam eikvodami jėgas jie praranda ryšį su vidiniu, tikruoju, vyriškumu ir patys save apvagia. Moterys, kurios susikoncentruoja į tikslą būti lieknos, neraukšlėtos, populiarios, gražesnės ir kitaip „-esnės“ už konkurentes, tokį nuostolį taip pat patiria. Ir vieni, ir kiti ne artėja prie esminių vertybių, bet nuo jų tolsta. O juk gamta pasirūpino, kad moteriškumas galėtų prasiskleisti visu grožiu natūraliai. Vyrai nepatiria tokių įšventinimo momentų kaip mes, moterys.

– Įšventinimo momentų? Ką turite galvoje?

– Pirmos mėnesinės – labai reikšmingas gamtos įšventinimas. Kitas toks – moters tapimas mama. Tačiau kultūrose, paveiktose civilizacijos, šie unikalūs moters brandos momentai retai pabrėžiami taip, kaip turėtų. Liūdna, kad šeimose juos užgožia daugybė einamųjų darbų ir reikalų. Todėl specialiuose seminaruose mes užpildome šią spragą – sąmoningai atliekame įšventinimo apeigas ir tokiu būdu žadiname kiekvienoje moteryje slypintį moteriškumą. Mūsų kūnai „sutverti“ tam, kad kurtų, vyrų – kad inspiruotų. Kai vyras duoda sėklos, užsimezga gyvybė, o ją puoselėja ir kuria moteris. Perkėlus šią paralelę į aukštesnį, dvasinį, lygmenį, galima teigti, kad vyras mūsų pasaulyje atsako už idėjas, moteris – už realybę.

– Ar tėvai surengė jums įšventinimo šventę pirmųjų mėnesinių proga? Ar jūs ją surengėte savo dukroms ir kaip jos reagavo?

– Mano tėtis nukentėjo kare ir savo išgyvenimus atsinešė į šeimą – mamai teko su tuo taikstytis ir jai nebuvo lengva. Ji, kai atėjo TA diena, davė man praktinių patarimų, bet nieko daugiau, o tėtis pasakė: „Mano mergaitė tapo moterimi.“ Situacija man nebuvo maloni. Tačiau aš pati ir su viena dukra, ir su kita iš anksto kalbėjausi apie tai, kas neišvengiamai nutiks, ir jos laukė artėjančio įvykio. Abu kartus mes, mama ir dukra, jį sykiu atšventėme taip, kaip kiekviena iš mergaičių norėjo. Su vyresniąja jodinėjome jūros pakrante ir vėjas plaikstė mums plaukus... Su jaunesniąja nuvažiavome į Paryžių, kur ji pirkosi daiktus ir linksmai stebėjo, kaip savo besiskleidžiančiu moteriškumu veikia priešingos lyties atstovus... Mums drauge buvo labai gera. Abu kartus pati virtau mergaičiuke, išgyvenančia kažką slėpiningo, natūralaus, gryno... Jos, skirtingai nei aš, dėl kūno pokyčių nesijautė nepatogiai. Sąmoningai gimdžiau būdama dvidešimt penkerių ir dvidešimt septynerių: norėjau būti jauna mama, visą savo laiką skiriančia vaikams. Aš galėjau sau tai leisti, nes vyras gerai uždirbo. Mano jaunesnioji dukra taip pat turi dvi mergaites, tačiau finansiniai šeimos poreikiai verčia ją daug dirbti. Kartais ji man pasiguodžia, kad negali būti tokia gera mama, kaip norėtų.

– Jūsų santuoka su dukrų tėčiu iširo... Ar vertindama iš šiandieninės perspektyvos pasakytumėte, kad tarpusavio santykių problemoms įveikti jums pristigo moteriškos išminties, kantrybės, atlaidumo?

– Jis buvo vyras, su kuriuo pirmą kartą gyvenime mylėjausi. Už tokio vyro aš ir norėjau ištekėti. Jis buvo mano karalius, tačiau abu turėjome mus sužeidusią praeitį, kurios poveikį jautėme. Kartu daug išmokome, atradome, patyrėme... Būdamas vedęs, jis visada norėjo turėti kitą moterį. Vieną dieną pasakiau jam: „Mes trise galime vienas kitą mylėti.“ Žinojau, kad galiu tai padaryti, tikėjau, kad tai įmanoma. Tačiau jam tai buvo nepriimtina. Aš apsisprendžiau taikstytis su jo įgeidžiais ir atlikti tai, ką privalau būdama motina, – pastatyti ant kojų dukras. Bet kai jos paliko namus, pasakiau vyrui, kuris, beje, buvo geras tėvas, kad nuo šiol jis turi pasirinkti: būti tik su manimi, mylėti tik mane arba mylėti kitą, bet jau be manęs. Mes išsiskyrėme.

– Antrojoje santuokoje jums pavyko sukurti tokius santykius, apie kokius kalbate seminaruose, – kai dviejų žmonių ryšys kupinas palaimos?

– Kai išsiskyriau, apie kitą santuoką nė galvoti nenorėjau, nes pirmoji man labai daug kainavo. Bet vieną dieną pas mane atėjo mano mergaitės ir padovanojo gražius naktinius sakydamos: „Mama, liaukis, mes žinome, kad tu myli vyrus!“ Šelmės... Tą vakarą spyriojausi, bet vėliau pagalvojau: „Ką aš darau? Kodėl pati nesivadovauju tuo, ko mokau kitas moteris? Juolab žinau, kaip kuriami geri dalykai.“ Tada pasinaudojau burtais ir JIS atsirado.

– Burtais? Gal išduosite, ką reikia daryti?

– Iš tiesų tai – jokie burtai, o gamtos kiekvienai iš mūsų duota dovana. Aš ja ir pasinaudojau – vaizduotėje susikūriau tikslų paveikslą vyro, kuris man tiktų. Nusprendžiau, kad jis turi mane priimti tokią, kokia esu, ir suteikti man kūrybos laisvę. Bet tai padaryti gali tik žmogus, kuris pats laisvas ir kūrybingas, todėl aprengiau įsivaizduojamą vyrą labai spalvingais drabužiais. Norėjau, kad jis kūrybiškumą suvoktų giliai, todėl užsisakiau dailininką. Įvairiomis detalėmis būsimo sutuoktinio paveikslą padėjo papildyti mano draugės (visos buvo išsiskyrusios), dukros ir jų draugai – mes daug juokėmės ir puikiai leidome laiką „burdami“. Tai darant svarbiausia ne apsiriboti vien mentaliniais teiginiais („Jis turi būti aukštas, gražus, protingas“), o nupiešti vaizduotėje piešinį su iškalbingomis detalėmis, atspindinčiomis tokias žmogaus savybes, kokių trokšti. Kadangi labai nenorėjau, kad mano atostogos sutaptų su moksleivių atostogomis, dar pridūriau pageidavimą, kad tas vyras nebūtų mokytojas. Visa, ką sufantazavau, sudėjau į įsivaizduojamą balioną (galima pasinaudoti ir tikru) ir paleidau į visatą. Po savaitės, vieno draugo paraginta, išėjau papietauti į miestą. Įsitaisiusi kavinėje prie staliuko, netoliese pamačiau sėdintį vyrą, apsirengusį itin spalvingai... Tai buvo ženklas – privalėjau į jį reaguoti. Kai darai tokius burtus, turi nenuvilti savo vidinio vaiko, kuris yra svarbi stebuklo dalis, antraip jis, nesulaukęs jokio tavo atsako, pasislėps ir nieko neįvyks. Tai žinodama kūno kalba pakviečiau nepažįstamąjį persėsti prie mano staliuko. Kvietimas buvo priimtas. Mes kartu papietavome, paskui aš jį, tik trumpam atvykusį iš kito miesto aplankyti bičiulio, nusivedžiau netoli savo namų į nuostabią, kone šventą vietą, kurioje stovi labai sena koplyčia. Paprastai ji būdavo uždaryta, bet tik ne tą sekmadienį! Tai buvo dar vienas ženklas, kad visata sugavo mano siųstą „balioną“. Atsisveikindamas vyras mane švelniai pabučiavo į lūpas, aš jam atsakiau tuo pačiu. Paskui atėjo diena, kai mes susituokėme. Kaip manote, kur? Senojoje koplyčioje. O žinote, kas mano sutuoktinis? Dailininkas ir mokytojas! Aš tikrai gavau visa, ko norėjau. Net ir mokytoją pati užsiprašiau, nes visata nesupranta „ne“, – tai verta turėti galvoje. Mano „nenoriu mokytojo“ buvo išgirstas kaip „noriu mokytojo“.

– Susigalvotas ir stebuklingai įsikūnijęs vyras... Jis – visiška pirmojo sutuoktinio priešingybė, ar ne?

– Mano pirmasis vyras – „macho“ tipo, mudu sudarėme ryškią vyriškumo ir moteriškumo opoziciją. Jis man daug davė, kad tapčiau tikra moterimi. Antrasis vyras, kuris – tobulas vyriškumo ir moteriškumo pusiausvyros pavyzdys, skatina visai kitas mano savybes. Abu esame labai laisvi, savarankiški ir mums absoliučiai niekas netrukdo palaikyti kuriamosios vyriškumo ir moteriškumo pusiausvyros savitarpio santykiuose.

– Gal galima daryti išvadą, kad, nebaigusi pirmojo vyro „mokyklos“, nebūtumėte suvokusi savo moteriškumo, jo subrandinusi ir jūsų gyvenime nebūtų atsiradęs žmogus spalvingais drabužiais?

Vyras – tavo veidrodis ir jei tau nepatinka tai, ką jame matai, turi atidžiau pažvelgti į jo rodomą atvaizdą, t. y. į save.

– Tikrai taip! O išvadų galima padaryti ir daugiau. Pirma, visos gyvenimo patirtys sumuojasi. Antra, vyras – tavo veidrodis ir jei tau nepatinka tai, ką jame matai, turi atidžiau pažvelgti į jo rodomą atvaizdą, t. y. į save. Tai nelengva, bet labai prasminga. Sakyčiau, didžiausia pirmosios santuokos vertė – ilgainiui atėjęs suvokimas, kad mano meilė – dalykas, kuris nepriklauso nuo kito žmogaus poelgių. Esu „eksvyrui“ pasakiusi: „Kad ir ką darytum, tai daugiau manęs nežeis, nemažins mano meilės tau, nes aš išsilaisvinau nuo tavęs.“ Mano kelias, leidęs padaryti tokią išvadą, buvo tikrai skausmingas, bet sykiu jis buvo didelė dovana. Skyrybos buvo labai bjaurios, tikras iššūkis, tačiau net ir jos neprivertė išsižadėti subrandintos minties, kad meilė – tai, kas priklauso tik man ir ko niekas, išskyrus mane, negali paveikti. Mama manęs šito nemokė. Dauguma mamų nemoko šito savo dukrų, tėvai – sūnų. Todėl šeimose tiek daug konfliktų. Kas yra meilė? Ji – ta vienybė, kurios ilgėdamiesi mes ir sudarome vyriškumo ir moteriškumo sąjungą. Visi esame atėję iš vienio, todėl kai atsiduriame žemėje ir įgauname vyro ar moters pavidalą, pajuntame atskirtį, kuri mus trikdo. Santykiai – visada moteriškumo ir vyriškumo ryšys, net ir tuo atveju, kai jis sieja du vyrus arba dvi moteris. Kiekvienas žingsnis (kad ir koks jis būtų – malonus ar žengtas kraujuojančia nosimi) naudingas, jei didina sąmoningumą: tada jis padeda geriau ir giliau pamatyti kitą pusę ir suteikia santykiams kitokią kokybę.

– Moteris apsisprendžia keistis, puoselėti ir auginti savo moteriškumą, tobulinti santykius su partneriu, tačiau šis nė nemano peržiūrėti savo vertybių, nuostatų, atsisakyti vienų įpročių ir jaukintis kitų... Kaip jai elgtis tada?

– Nedaryti to, ko daryti negalima. Jei moteris vyrą niuksės, tampys, iš jo nuolat reikalaus, nieko gero nebus. Ji turi elgtis ne kaip karė, bet kaip moteris – švelniai, su meile, kantriai, leisti jam pamažėle augti paskui ją. Kažkuriuo metu vyrui pasidarys smalsu, kodėl ji pasikeitė. „Man patinka tai, kaip ji elgiasi, o kaip turėčiau elgtis aš?“ – tokį klausimą vieną dieną jis sau užduos. Permainų ateis. Jei žmonės myli vienas kitą, jų ateina. O kadangi iniciatore paprastai tampa moteris, labai svarbu, kad pati aiškiai suvoktų, kas ji yra, kokie dalykai jai, moteriai, išties vertingi. To ją išmokyti, tai jai paaiškinti turėjo mama, perėmusi moterišką išmintį iš savo mamos... Bet mūsų laikais šie ryšiai dažnai būna sutrūkinėję arba jų išvis nėra. Todėl rengiu seminarus ir juose atlieku mamų darbą. Dar mokomės atkurti ryšius su abiem tėvais (pirmaisiais moteriškumo ir vyriškumo veidrodžiais, kuriuos matome augdamos), nes tai padeda atkurti mūsų pačių vidinę harmoniją, pagrįstą moteriškumo ir vyriškumo pusiausvyra. Kalbu ne apie išorinį, o apie vidinį darbą, kuris įmanomas net ir tada, kai santykiai su tėvais nėra geri arba jų apskritai nebėra gyvų. Aš tą darbą atlikau.

– Kokia stebuklinga baterija palaiko jūsų ir mokinių pozityvią moteriškumo energiją pasaulyje, kuriame tiek daug vyriškos agresijos?

– Likti vienai, be palaikymo, tokiame pasaulyje nėra gerai. Jis skatina tarpusavio konkurenciją, kuri – pragaištis moters širdžiai. Išeitis – bendrauti su seserija, t. y. moterimis, kurios siekia harmonijos, o ne lyderystės ir nesibaigiančių varžybų. Esu tikra, kad po dešimties metų pasaulis bus kitoks, kur kas palankesnis moteriškumui, nes šiuo metu vyksta labai stipri transformacija: iš lygmens, kuriame dominuoja vyriškumas ir visa, ką tas dominavimas sukuria, mes visi judame į kitą, aukštesnį, lygmenį, kuriame bus meilės, harmonijos, laisvės viršenybė. Todėl mūsų, moterų, natūraliai įkūnijančių minėtas vertybes, sąmoningumo didinimas tampa nepaprastai svarbus. Laikau savo misija prisidėti prie šių permainų.

– Ką kasdien verta daryti, kad moteriškumas stiprėtų?

– Pirmiausia, nedarykite nieko, kas nėra gerai jūsų širdžiai ir kūnui. Nekonkuruokite. Nesigulkite į lovą su vyru tik dėl sekso, saugokite, gerbkite savo įsčias, kuriose lieka jo energija, – o jei ji nėra jums tinkama? Raskite laiko bent keliolika minučių patylėti gamtoje – tai moteriška meditacija. Vilniuje taip gražu, tiek medžių, erdvės – nuostabi vieta moteriškumui stiprinti. Palaikykite glaudų ryšį su mama ir seserija.