Moters pasitikėjimas savimi – kaip jį lavinti, nepaisant nuolat kylančių baimių ir abejonių?

Šiame straipsnyje noriu pasidalyti keliomis praktinėmis įžvalgomis apie tai, iš ko susideda moters pasitikėjimas savimi ir kaip jį lavinti, nepaisant nuolat kylančių baimių ir abejonių.

Rašydama dažnai užsimenu apie drąsą sau. Kalbu visai ne apie pasiekimus ar kitus išorinius žygdarbius, o drąsą jaustis, norėti, prašyti, kurti, būti ir apskritai gyventi. Drąsa sau kyla iš jausmo, kad pasaulis mus myli tokias, kokios esame, kad esame jam svarbios ir jis daro viską, kad mus palaikytų. Kol visu vidumi nepajausime, kad pats gyvenimas myli mus ir tiki mumis, tol nesijausime iki galo vertingos, stokosime pasitikėjimo savimi, būsime linkusios atidėti savo svajones į šalį ir slėptis nuo savo giluminių poreikių.

Reikia susitelkti į tai, ką gyvenimas mums duoda, užuot be paliovos apmąstant, ko iš jo negauname.

Vienas iš praktikoje lengvai įgyvendinimų būdų pajausti gyvenimo palaikymą yra susitelkimas į tai, ką gyvenimas mums duoda, užuot be paliovos apmąstant, ko iš jo negauname. Pavyzdžiui, santykiuose su artimais žmonėmis mes dažnai įsiveliame į mintis apie tai, ko jie nedaro – tarkime, vyras nenupirko gėlių ar nepagyrė naujos suknelės. Tačiau jis nuvežė vaiką į darželį, suplovė indus po vakarienės arba paklausė, kaip mums šiandien sekėsi darbe. Deja, mes to nepastebėjome ir vyras mūsų akyse tapo „blogiuku“ dėl to, ko nepadarė, mes supykome, nutolome, dar kokį priekaištą išrėžėm... Akivaizdu, kad tokioje situacijoje nei mes laimingos, nei santykiai klesti.

Tik išmokusios sutelkti dėmesį į tai, ką mums kiti jau dabar duoda, laikui bėgant pradedame jaustis dėkingos, turtingos, labiau mylimos ir palaikomos. Verta pasistengti išlavinti šį įgūdį, apsišarvuoti kantrybe, pasitelkti šiek tiek savistabos ir kasdien atkreipti dėmesį į tai, kuo kitų buvimas praturtina mūsų gyvenimą.

Kitas svarbus aspektas, apie kurį būtina pakalbėti gvildenant pasitikėjimo savimi temą, yra baimės, kurios mus sulaiko nuo išsvajotų pasikeitimų. Būna, sulaukiu moterų laiškų ir komentarų mokymuose apie baimes ir abejones. Vienos teigia, kad nepaisant to, kiek daug metų aktyviai užsiima saviugda, vis dar bijo iš esmės keisti gyvenimą, realizuoti svajones, siekti kažko prasmingesnio. Kitos atvirauja, kad baimių yra tiek daug, kad nors ir uoliai grumiamės su jomis, jų nė truputėlio nemažėja.

Moteriškoje saviugdoje galioja vienas dėsnis – su baimėmis ar kitais trukdančiais mums būti laimingomis polinkiais jokiu būdu nereikia kovoti. Taip tik susipriešiname su savimi, atimame iš savęs ramybę, tampame nuožmios ir griežtos. Kaip pastebi moterų psichologė Alenka Rebula, pasitikėjimas savimi gali įsitaisyti tik šiltoje vidinės ramybės būsenoje. Kovodamos mes esame kovos būsenoje.

Tuomet ką daryti – kaip gyventi taip, kaip norime, kaip mums atrodo gera ir teisinga, nepaisant grėsmingų minčių?

Jei trokštame sumažinti savo didžiausias baimes, ieškokime to, ką verta iki širdies gelmių pamilti. „Taip gimsta meilės kupina drąsa, kuri prieinama ir itin baikščioms moterims.“ (Psich. A. Rebula.) Kol mes visa savo didele ir mylinčia širdimi nesame atsidavusios tikslui, kurio siekiame, vizijai, kuri mus įkvepia, svajonei, kuri prašosi būti įgyvendinta, bet kokia kliūtis ar nesėkmė, pasitaikiusi savirealizacijos kelyje, mums atrodys grėsminga, neįveikiama, net skausminga. Dėl to mes spruksime kiek įmanydamos toliau, susidūrusios su menkiausiu iššūkiu. Mat neturėsim jėgų nepasiduoti, kurias mums teikia tik meilė.

Ieškokime savyje gyvų, pulsuojančių, vidinę ugnį įplieskiančių tikslų. Autentiškų tikslų mes negalime nusižiūrėti nuo kitų, kad ir labai mums patinkančių žmonių ar pasaulyje pripažintų autoritetų. Kaip kadais konstatavo rašytojas Markas Twainas, „tenka būti savimi, nes kiti jau užimti“. Skirkite laiko savęs paieškoms tiek, kiek reikės. Atpažinusios šias gyvybiškai svarbias vidines gaires, paklauskite savęs – ar save ir savo tikslus jau pakankamai pamilau, kad imčiausi veikti jų labui?

Šioje vietoje svarbu suvokti esminį principą lavinant pasitikėjimą savimi – baimių mes neįveiksime vien savęs įtikinėjimu ar pozityviu mąstymu. Reikia imtis veiksmų! Mat vienas drąsus veiksmas gimdo kitus drąsius veiksmus. Drąsa sau nėra baimės nebuvimas. Drąsa sau yra pasitikėjimas savo vidine ugnele, svajone, vizija, nepaisant baimės kupinų minčių. Ir būtina pasitikėti tiek, kad leistume savo tikslams apsigyventi mūsų tikrovėje.

Pasaulinio garso motyvacijos treneris Gregas S. Reidas labai taikliai pastebi, kad „svajonės, užrašytos su data, tampa tikslu. Tikslas, padalytas į žingsnius, tampa planu. Planai, paremti veiksmais, tampa išsipildžiusiomis svajonėmis.“ Taigi, apsispręskite, ką šiandien nuveiksite savo pačių labui, ir pirmyn! Nebūtini žygdarbiai, tačiau būtina meilė – sau, tikslams, gyvenimui ir jo žmonėms.

Linkiu mylėti. Linkiu išdrįsti.